Tai pirmasis Vilniaus priemiestis, kurio žemės buvo dovanotos miestui 1441 m. karaliaus Kazimiero. XIV a. atsikėlus totoriams į šią vietovę, buvo pastatyti jų namai, mečetė ir įrengtos kapinės prie jos. Nuo XVII a. Lukiškėse įsikūrė dominikonų vienuolynas ir bažnyčia. XVIII a. pab.-XIX a. pr. Naujamiesčio teritorija dar buvo gana nuošalus ir menkai apgyvendintas priemiestis. Prie pat upės kranto XVIII a. pab. stovėjo grūdų sandėliai, už jų – totorių priemiestis. Tauro kalno šiauriniame šlaite XVIII a. pab.-XIX a. pr. buvo įrengtos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios parapijinės kapinės. XIX a. I p. Tauro kalne atsirado ir daugiau kapinių.
XIX a. I p. susirūpinta dėl planingo Vilniaus miesto vystymosi. Pirmame perspektyviniame 1817 m. plane Naujamiesčio priemiestis suskirstytas stačiakampiais kvartalais. Planas buvo labai formalus ir neatitiko gamtinių sąlygų ir faktinės žemės nuosavybės, todėl jau 2-ame d-metyje imta kurti naują perspektyvinį planą, kuris patvirtintas 1837 m. Plane buvo nurodomi trys priemiesčiai – Pohulianka, Antakalnis ir Lukiškės, numatomi kaip tolesnės miesto plėtimosi kryptys. Numatytas naujas gatvių tinklas, nugriaunant menkaverčius medinius namus. 1817 m. plane numatyta centrinė Šv. Jurgio gatvė (dab. Gedimino prospektas) 1834 m. jau buvo pradėta tiesti. Ta pačia vakarų kryptimi pradėta platinti ir Katedros (Tilto) gatvę bei tvarkyti krantinę, turėjusias svarbią reikšmę Lukiškių aikštės rajono formavimuisi. 1861 m. Lukiškių aikštė jau buvo sutvarkyta – įrengtos Malkų, Šieno, Grūdų, Arklių ir Daržovių turgavietės, Neries pakrantė paskirta miško biržai. Didelės reikšmės tolesniam Naujamiesčio vystymuisi turėjo 1860 m. pietine Vilniaus dalimi nutiestas geležinkelis. Suaktyvėjo miesto pramonės ir prekybos vystymasis. Miestas pradėjo smarkiai plėstis – nutarta 1837 m. planą pakeisti nauju, kuris labiau atitiktų miesto vystymosi poreikius. Naujasis 1875 m. planas numatė suskirstyti miesto teritoriją į 235 kvartalus – “mūrinius ir medinius”. Tačiau visos numatytos gatvės nebuvo nutiestos, numatytuose mūriniuose kvartaluose tebebuvo statomi mediniai namai. Tik Šv. Jurgio prospektas buvo bene vienintelė gatvė, nutiesta šiame rajone pagal numatytą projektą, čia buvo statomi didžiausi ir geriausi namai.
Pohuliankoje pravesti naujas tiesias gatves buvo daug paprasčiau, nes čia buvo nemaža neužstatytų miesto plotų. Tokiu būdu iki Pirmojo pasaulinio karo būtent šioje miesto dalyje 1875 m. planas buvo įgyvendinamas didžiausiu mastu. Tarpukaryje Naujamiestis menkai pasikeitė. Lukiškių aikštė funkcionavo kaip turgaus aikštė. 1920 m. aikštės viduryje pastatytas paminklinis akmuo 1863-1864 m. Lietuvoje ir Lenkijoje įvykusio sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą metu Lukiškių aikštėje viešai mirtimi nubaustiems sukilimo dalyviams atminti. 1936 m. aikštę pavadinus J. Pilsudskio vardu, akmuo iškeltas į ŠR jos dalį, o viduryje pastatytas paminklas maršalui Juzefui Pilsudskiui. Uždrausta prekyba, imti rengti iškilmingi renginiai. 1938 m. sudarytas naujas Vilniaus miesto plėtojimo planas, tačiau šį planą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Pokario metais, Naujamiesčio pietinėje dalyje pastatyta daug stambių pramonės įmonių. Statant šias įmones buvo nugriauti ištisi arba dalis gyvenamųjų kvartalų, suardyta per ilgą laiką susiformavusi posesijinė struktūra.
Tekstas parengtas pagal Kultūros vertybių registro aprašą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search
