Vidurio Europos regiono Pasaulio paveldo miestų organizacijos konferencijos (2003 metų birželio mėn. 1–3 d.)
REZOLIUCIJA


2003 metų birželio mėn. 1–3 dienomis Vilniuje įvyko pirmoji Vidurio Europos regiono Pasaulio paveldo miestų organizacijos konferencija, kurią organizavo Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Lietuvos UNESCO Nacionalinė komisija, Lietuvos respublikos Kultūros ir Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo apsaugos departamentas. Joje dalyvavo specialistai iš Europos kultūros kelių instituto, Tarptautinis kultūros paveldo apsaugos tyrimų ir studijų centro (ICCROM), Jungtinių Tautų vystymo programos (UNDP), Pasaulio paveldo miestų organizacijos (OWHC) bei UNESCO Pasaulio paveldo centro (WHC) ir svečiai iš daugelio šalių.

Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad Pasaulio paveldo miestų organizaciją amžių sandūroje papildė nauji nariai – Vidurio Europos rytinio regiono miestai, kurie nuėjo savitą urbanistinės raidos kelią ir kurį lėmė turtinga Rytų ir Vakarų kultūrų įtaka, geopolitinės padėtis bei istorija. Šiandien šie miestai išgyvena itin intensyvų urbanistinės raidos pasikeitimų laikotarpį. XXI a. jie iš naujo atranda istorinės raidos ypatumus, juos puoselėdami kuria šiuolaikinę urbanistinę architektūrą. Taikydami naujus planavimo ir valdymo būdus ir plėsdami partnerystę tarp privataus, valstybinio ir savivaldos sektorių bei skatindami visuomenės dalyvavimą ir ugdydami vietos bendruomenes, miestai siekia išsaugoti savitumą, autentiškas kultūros vertybes, ir tradicijas. Remdamiesi tarptautine istorinių miestų apsaugos ir šiuolaikinės urbanistinės plėtros patirtimi bei 1972 m. UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos, 1985 m. Europos Tarybos Architektūros paveldo apsaugos, 1992 m. Europos Tarybos archeologijos paveldo apsaugos ir 2000 m. Europos Kraštovaizdžio konvencijomis, konferencijos dalyviai parengė REZOLIUCIJĄ.

Jos tikslai formuoti pažangesnius paveldosaugos politikos, mokslo, valdymo, teritorijų planavimo ir visuomenės dalyvavimo paveldo vertybių apsaugoje principus; kuo efektyviau taikyti miestų urbanistinės plėtros planavimo ir valdymo metodus. Konferencijos dalyviai, sutelkę dėmesį į tris aktualiausias urbanistinės paveldo apsaugos problemas ir kviesdami atsakingas regiono valstybių ir miestų savivaldybių institucijas skirti joms didesnį dėmesį, NUTARĖ:

I. Miesto urbanistinės kultūros tęstinumas ir paveldo apsauga
– Palaikyti istorinių miestų urbanistinės kultūros raidos tęstinumą, suteikiant prioritetą autentiškumo ir urbanistinio savitumo išsaugojimui.
– Daugiau dėmesio skirti ne tik istoriniams miestų centrams, bet ir už jų ribų išlikusioms urbanistinio paveldo vertybėms, tarp jų: medinei architektūrai, dvarų ir rūmų kompleksams, sodams ir parkams, istorinių priemiesčių struktūroms ir kt.
– Į miestų teritorijų plėtros planavimą ir valdymą integruoti kultūros bei gamtos paveldo apsaugą, skatinti atsakingų tarnybų bendradarbiavimą bei šį bendradarbiavimą finansuoti.
– Įgyvendinant miestų plėtros planus, siekti, kad nebūtų pažeista vietos urbanistinė architektūra ir istorinės bei šiuolaikinės statybos santykis.
– Gerinti gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ekonominėmis ir socialinio skatinimo priemonėmis. Daugiau dėmesio skirti miesto kraštovaizdžiui, ypač istoriniams želdynams ir parkams.
– Propaguoti integruotos paveldo apsaugos principus, remiantis teisiniais pagrindais ir teritorijų planais, bei skatinti atsakingų institucijų ir visuomenės bendradarbiavimą.
– Plėtros ir paveldo apsaugos prioritetus būtina nustatyti, remiantis viešumo principais ir dalyvaujant specialistams, investuotojams ir gyventojams.
– Atgaivinant istorinius miestų centrus, skatinti tradicijų perteikimą visuomenei.
– Viešai skelbti įgyvendintų vertingų naujos statybos pastatų ir restauravimo projektų autorius.

II. Valstybės, savivaldybių bei visuomenės vaidmuo, tvarkant istorinius miestus
– Valstybės ir savivaldybių institucijos turi vadovautis moderniomis teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis, kad būtų galima informuoti bendruomenę urbanistinio planavimo klausimais.
– Užtikrinti politikų ir valdininkų, kurie priima sprendimus integruotos urbanistinės paveldo apsaugos valdymo klausimais, o taip pat suinteresuotų visuomeninio ir privataus sektorių atstovų mokymą bei švietimą.
– Skatinti valstybės ir savivaldybių valdininkų bei vietos bendruomenių tarpusavio pasitikėjimą, rengiant bendrus seminarus, viešus urbanistinės paveldosaugos ir planavimo sričių pristatymus bei aptarimus.
– Užtikrinti pastovų informacijos, susijusios su integruota urbanistine paveldo apsauga, platinimą visomis viešojo informavimo priemonėmis.
– Valstybės ir savivaldybių institucijos, bendradarbiaudamos su vietos ir užsienio bendruomenėmis, turi šiuolaikinėmis priemonėmis vystyti istorines miesto tradicijas.

III. Istoriniai miestai: senovė ir šiuolaikiškumas
– Užtikrinti šiuolaikinės statybos darną istoriniame urbanistiniame kontekste, bei stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų projektavimo ir įgyvendinimo kontrolę.
– Sudaryti projektavimo ir urbanistinių vertybių apsaugos rekomendacijas, kurios užtikrintų aukštą statybos ir restauravimų darbų kokybę. Būtina aiškiai diferencijuoti, kaip ir kada galima panaudoti naujas ir senas technologijas bei medžiagas, ypač, kai tvarkomi istoriniai pastatai.
– Valstybės ir savivaldybių institucijų priimti sprendimai dėl naujos statybos, istorinių pastatų restauravimo ar atkūrimo istoriniuose miestų centruose turi būti pagrįsti išsamiais moksliniais tyrimais ir viešai bei skaidriai aptarti visuomenėje.