Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1994 m., remiantis šiais kriterijais:
„Vilnius yra puikus viduramžių miesto, keletą amžių turėjusio didelę įtaką Rytų Europos architektūros ir kultūros raidai, pavyzdys“.
„Vilniaus architektūrinis peizažas ir išsaugota pastatų įvairovė puikiai parodo, kaip per penketą amžių (XIII – XVIII a.) organiškai plėtojosi Vidurio Europos miestas“.
Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės aprašas
Vilniaus istorinis centras apima 352 ha
Vilniaus senamiesčio apasaugos zona apima 1912 ha
Į apsaugos zoną patenka saugomos kultūros paveldo vietovės: Naujamiestis , Žvėrynas , Šnipiškės, Antakalnis ir kiti istoriniai Vilniaus priemiesčiai.
Vilnius – vienas labiausiai į rytus nutolusių Europos gotikos, renesanso ir baroko architektūros centrų. Plytinė gotika, kuri turi bendrų bruožų su šiaurės Lenkijos ir šiaurės Vokietijos gotika, Vilnių pasiekė XIV a. viduryje ir tęsėsi iki XVI a. pabaigos. Tuomet Vilniuje susiformavo netaisyklinga radialinio gatvių tinklo struktūra, išlikusi iki mūsų dienų. 1503–1522 m. pastatyta Vilniaus miesto gynybinė siena su devyneriais vartais, kuri apsupo viduramžių miesto branduolį, seniausiąją miesto dalį. XVI a. pradžioje per Žygimanto Senojo dvarą į Vilnių atkeliavę šiaurės Italijos architektai davė pradžią renesanso stiliui, kuris įnešė į miestą itališkos dvasios. XVI a. Vilniuje persipynė gotikos ir renesanso stiliai.
