Skirtingų tikybų šventovės
Apie maršrutą
Vilniaus bažnyčių bokštai ir kupolai iškyla miesto panoramose, sukuria unikalius Vilniaus vaizdus. Ar žinote, kokių tikybų žmonės statė įvairias šventoves, kuo jos skiriasi, ir kuo panašios? Kur senajame Vilniuje gyveno lietuviai ir kiti katalikai, kur rusėnai (stačiatikiai), o kur žydai, totoriai ir karaimai?
Skaityti daugiau
Vilniaus senamiestyje yra 29 istorinės šventovės. Rusėnų (stačiatikių) miestas nuo XIV a. buvo įsikūręs prie Vilnelės, į rytus nuo dabartinės Pilies ir Didžiosios gatvių. Atvykę Vakarų europiečiai (katalikai) kūrėsi aplink Šv. Mikalojaus bažnytėlę, vakarinėje miesto dalyje. Lietuviai daugiausiai gyveno Gedimino kalno papėdėje, dabartinio Bernardinų sodo aplinkoje ir aplink Šv. Jonų bažnyčią. Žydai nuo XVI a. tankiausiai gyveno Stiklių, Gaono, Žydų, Rūdninkų ir aplinkinių gatvelių kvartaluose. Už senamiesčio ribų, Lukiškių aikštėje stovėjo, bet iki mūsų dienų neišliko, totorių mečetė. Žvėryne yra karaimų kinesė. Nuostabu, kokie įvairūs buvo Vilniaus gyventojai pagal tikybas, tautas, kalbas bei papročius.
XIX a. viduryje carinė Rusijos valdžia uždarė daugumą katalikų bažnyčių, pavertė jas stačiatikių cerkvėmis, vienuolynai tapo kareivinėmis. Sovietiniais laikais daug šventovių buvo paverstos sandėliais, dirbtuvėmis, muziejais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bažnyčiai priklausę pastatai sugrąžinti tikriesiems šeimininkams. Nuo to laiko bažnyčios kruopščiai restauruojamos, stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentiškumo.
Stotelių informacija
Šv. Teresės bažnyčia. Bažnyčią XVII a. statė vienuoliai karmelitai, projektavo italų architektai. Bažnyčios išorėje galite pastebėti ankstyvajam barokui būdingą bebokštį fasadą su voliutomis (spiralės formos dekoratyvinė detalė), apjungiančias du pastato tarpsnius. Barokinis fasadas sudaro puikų ansamblį su gatvės gale matoma Aušros vartų koplyčia. Atkreipkite dėmesį į bažnyčios frontone (trikampė viršutinė pastato dalis) esantį herbą su dviguba heraldinė lelija – tai fundatoriaus, LDK pakanclerio Stepono Paco herbas. Šv. Teresės bažnyčia niekada nebuvo uždaryta, jos XVIII a. interjerą puošia Šv. Teresės gyvenimą vaizduojančios freskos.
Šv. Dvasios cerkvė. Tai svarbiausia Lietuvos stačiatikių cerkvė, šalia esantys vyrų ir moterų vienuolynai – vieninteliai šiandien Lietuvoje veikiantys stačiatikių vienuolynai. Jau XVI a. pabaigoje čia buvo vienuolynas, mokykla ir spaustuvė, mūrinė cerkvė baigta statyti 1632 m. Prieš įeinant į cerkvės vidų, stabtelėkite pasižiūrėti į stačiatikių šventųjų Jono, Eustatijaus ir Antano atvaizdus nutapytus fasade virš įėjimo, jų palaikai yra saugomi bažnyčioje. Viduje atkreipkite dėmesį į išplanavimą – ši cerkvė vienintelė Lietuvoje, pastatyta pagal barokinės bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą. Interjerą puošiantys lipdiniai ir skulptūros iš stiuko (gipso, kalkių, klijų ir smėlio mišinys) irgi nėra įprasti kitoms stačiatikių cerkvėms. Interjeras rekonstravo architektas Janas Kristupas Glaubicas po 1749 m. gaisro, jo sukurtas ikonostasas (ikonomis puošta pertvara prieš stačiatikių altorių) išliko iki mūsų dienų.
Šv. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia. Tai vienintelė Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia Vilniuje, pamaldos čia laikomos ukrainiečių kalba. Unitais vadinami stačiatikiai, kurie po Brastos bažnytinės unijos (1596) perėjo į katalikybę, pripažino popiežiaus valdžią, bet išlaikė Bizantijos apeigas ir bažnytinę slavų kalbą. Vertingiausia ansamblio dalis yra barokiniai įėjimo vartai ir bokšteliai, kuriuos sukūrė architektas Janas Kristupas Glaubicas. Sovietmečiu bažnyčioje veikė statybinė laboratorija, todėl interjeras visiškai sunaikintas. Nuo 2014 m. vyksta restauravimo darbai, atrasta ir restauruojama vertinga sienų tapyba.
Buvusi Didžioji sinagoga. Ar žinojote, kad šioje vietoje iki 1955 m. stovėjo didžiausia ir gražiausia Vilniaus žydų sinagoga? Sinagoga minima nuo XVI a., ją supo įvairūs kiemai, ritualinės pirtys, ješiva (mokslo įstaiga), gyvenamieji žydų namai. XVIII a. buvo rekonstruota baroko stiliumi. Manoma, kad jos interjerą sukūrė architektas Glaubicas. Sinagoga, apgriauta karo metu, visiškai nugriauta 1955 m., jos vietoje pastatytas vaikų darželis. 2018 – 2022 m. vasaromis buvo vykdomi išsamūs archeologiniai tyrimai, kurių metu atrasti Sinagogos pamatai, daug kitų vertingų radinių.
Evangelikų liuteronų bažnyčia. Lietuvoje evangelikai liuteronai ėmė veikti apie 1536 m., o bažnyčia Vilniuje įkurta 1555 m. Bažnyčia drauge su aplink stovėjusiais bendruomenės pastatais rekonstruota 1738–1744 m. Architektas Glaubicas, šios bažnyčios statybų organizatorius ir prižiūrėtojas, buvo Vilniaus evangelikų liuteronų bendruomenės tarybos narys, pagal jo projektą įrengtas puošnus barokinis altorius. Sovietiniais metais bažnyčios altorius užmūrytas, skulptūros ir papuošimai sunaikinti, bažnyčioje įkurtos dirbtuvės, krepšinio salė. 1988 – 2005 m. restauruotoje bažnyčioje vėl vyksta evangelikų liuteronų bendruomenės pamaldos.
Evangelikų reformatų bažnyčia. XVI a. pab. – XVII a. reformatai buvo persekiojami, jų bažnyčia ne kartą keitė savo vietą. Ši klasicistinio stiliaus bažnyčia pastatyta 1830–1835 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą. Atkreipkite dėmesį į vertingą išlikusį interjero elementą – bažnyčios medines lubas, kurių aštuoniakampius kesonus (dekoratyvinė lubų dalis) puošia tapyti augaliniai ornamentai. Bažnyčios viršus buvo papuoštas dviem klūpančiais angelais ir tikėjimą simbolizuojančia mergelės figūra su kryžiumi bei taure rankose. 1949 m. skulptūros nuimtos, pastatas pritaikytas dokumentikos kino teatrui “Kronika”. Evangelikams reformatams bažnyčia grąžinta 1990 m., restauravimas vyksta nuo 2018 m.. 2022 m. pabaigoje atstatytos nugriautos skulptūros.
Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ar žinojote, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių Vilniuje? Ši bažnyčia yra išlaikiusi senoviškas gotikines XIV a. formas. Pirmiausia apžiūrėkite raudonų plytų pastato išorę, kur matosi ankstyvajai gotikai būdingos formos – dantytas frontonas (trikampė viršutinė pastato dalis) ir šoniniai kontraforsai (išsikišę sienos atramos sienai sutvirtinti). Užeikite ir į vidų, ten galite pamatyti gotikinius ištapytus skliautus. XX a. pradžioje tai buvo vienintelė bažnyčia, kur pamaldos vyko lietuvių kalba; rinkdavosi lietuvių šviesuomenė, tame tarpe ir būsimieji 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai.