Ar žinojote, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių Vilniuje? Ši bažnyčia yra išlaikiusi senoviškas gotikines XIV a. formas. Pirmiausia apžiūrėkite raudonų plytų pastato išorę, kur matosi ankstyvajai gotikai būdingos formos – dantytas frontonas (trikampė viršutinė pastato dalis) ir šoniniai kontraforsai (išsikišę sienos atramos sienai sutvirtinti). Užeikite ir į vidų, ten galite pamatyti gotikinius ištapytus skliautus. XX a. pradžioje tai buvo vienintelė bažnyčia, kur pamaldos vyko lietuvių kalba; rinkdavosi lietuvių šviesuomenė, tame tarpe ir būsimieji 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai.

Šioje bažnyčioje galite pamatyti kaip susilieja gotikinės ir barokinės pastato formos. Apatinė pastato dalis – XVI a. gotikinis plytų mūras su smailėjančios arkos formos įėjimo portalu. Apvalus kampinis bokštelis ir sienos puoštos juodų perdegtų plytų raštu. Atkreipkite dėmesį į viduje išlikusius krištolinės formos skliautus pietinėje navoje. XVIII a. bažnyčioje atlikta barokinė rekonstrukcija: centrinė dalis paaukštinta, skliautai ir sienos puošti barokine tapyba. Nuo 1998 m. bažnyčia grąžinta vienuoliams pranciškonams konventualams, jų pastangomis vykdomi restauravimo darbai.

Bažnyčią baroko stiliumi XVIII a. viduryje rekonstravo garsus Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas, atkeliavęs iš Silezijos ir kūręs Vilniuje 1737 – 1767 m. Jis sukūrė Vilniaus barokui būdingus dvibokščius fasadus ir frontonus (trikampė viršutinė pastato dalis), pristatė šoninę koplyčią. Pokariu uždaryta bažnyčia ilgą laiką stovėjo apleista. Restauruotoje bažnyčioje dabar yra koncertų salė.

Bažnyčia vertinga išlikusiomis barokinėmis detalėmis. Apžiūrėkite bažnyčią iš vidaus ir atkreipkite dėmesį į didingą barokinį kupolą, išlikusį autentišką 16-os barokinių altorių ansamblį, sienų tapybą bei XVIII a. vargonus, kuriuos sukūrė meistras Adomas Casparini, kilęs iš Karaliaučiaus. Visa tai išliko todėl, kad bažnyčia nebuvo uždaryta net ir sovietmečiu. Čia nuolatos vyksta pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis.

Dabartinėje Prezidentūros vietoje anksčiau, nuo XIV a., buvo įsikūrę Vyskupų rūmai su dideliu sodu. XIX a. Rusijos caro valdžia nusprendė iškelti vyskupus, o vietoje jų įkurti savo valdžios įstaigą generalgubernatūrą. Naujam kompleksui projektą kūrė St. Peterburgo architektas V. Stasovas, rūmai yra iškilmingo vėlyvojo klasicizmo stiliaus. Fasadus ir erdvų kiemą puošia kolonados, galite pastebėti ir kitas klasicizmo detales – reljefus, langų apvadus. Sovietmečiu pastate veikė Menininkų namai, o atkūrus Nepriklausomybę nuspręsta, kad tai tinkamiausias pastatas Prezidentūrai. Restauravimo metu kruopščiai atkurtas XIX a. istorizmo stiliaus interjeras. Prezidento rūmus galima aplankyti nemokamų ekskursijų metu (daugiau apie ekskursijas: https://www.lrp.lt/lt/ekskursijos).

Vilniaus universitetą 1579 m. įkūrė vienuoliai jėzuitai, vyskupo pakviesti į Vilnių kovoti su reformacija. Amžių bėgyje universitetas plėtėsi, dabar kompleksą sudaro pastatai su 13 kiemų, biblioteka, observatorija, Šv. Jonų bažnyčia. Didžiulė ansamblio vertė yra tai, kad per 444 metų istoriją jis išliko autentiškų formų, ne kartą buvo rūpestingai restauruojamas. Ypač įspūdingos yra Didžiojo ir Observatorijos kiemų renesansinės arkados, atidengta sienų tapyba. Ruošiantis 400-jųjų metų jubiliejui Universiteto koridoriai ištapyti naujomis P. Repšio, A. Kmieliausko freskomis, papuošti kitų žymių to laiko menininkų kūriniais. Su istoriniais VU interjerais galima susipažinti ekskursijų metu (daugiau apie ekskursijas: https://biblioteka.vu.lt/paslaugos/ekskursijos).

Bažnyčia buvo statyta XIV a. gotikiniu stiliumi, XVII a. perstatyta baroko stiliumi; labai nukentėjo nuo 1738 m. gaisro. Rekonstrukcijos projektą po gaisro parengė architektas J. K. Glaubicas. Jis sukūrė naują vėlyvojo baroko fasadą ir apeinamų altorių ansamblį, kuris yra vienintelis toks Lietuvoje. Sovietmečiu apleistoje bažnyčioje buvo sandėlis, tačiau ruošiantis Universiteto 400-ųjų metų jubiliejui ji buvo restauruota, įkurtas Mokslo muziejus. Dabar bažnyčia naudojasi Vilniaus universitetas, čia vyksta diplomų įteikimai, koncertai.

Varpinė statyta XVII a. pradžioje, keletą kartų degė per gaisrus. Po 1738 m. gaisro varpinė paaukštinta pagal J. K. Glaubico projektą, paskutiniai trys aukštai puošti barokinėmis formomis. Tai aukščiausias pastatas Senamiestyje (68 m). Kviečiame apsilankyti varpinės viduje, užkilti į viršų ir apžiūrėti senamiesčio panoramą iš 60 m. aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės, į kurią galima pakilti liftu arba restauruotais XVIII a. mediniais laiptais (daugiau apie apsilankymą varpinėje: https://www.muziejus.vu.lt/lt/apie-mus/lankymas).

Eidami Pilies gatve, stabtelėkite prie 12 namo – tai geriausias XVI a. gotikinio gyvenamojo namo pavyzdys Vilniuje. Anksčiau čia gyveno auksakaliai, vaistininkai, chirurgai. Pirmame aukšte buvo dirbtuvė arba parduotuvė, o antrame – gyvenamosios patalpos. Galite pastebėti gotikai būdingų detalių – namą puošia frontonas (trikampė viršutinė pastato dalis), baltai tinkuotos nišos, frizas (horizontali dekoratyvinė juosta) su plytų ornamentu. Per Antrąjį pasaulinį karą namas buvo apgriautas, restauruotas 1957 – 1960 m. Tai vienas pirmųjų pokario restauravimo pavyzdžių.

Tai žymiausia ir meniškiausia vėlyvosios gotikos bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčia buvo pastatyta 1501 m. ir išliko beveik nepakitusi iki mūsų dienų, XX a. bažnyčia buvo ne kartą restauruota. Bažnyčios fundatorius buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Didžiausią meninę vertę turi jos dvibokštis fasadas, susidedantis iš daugybės įvairių formų, kurioms išgauti panaudotos net 33 rūšių plytos, turinčios skirtingus profilius.

Šalia esančios ir panašiu laiku statytos Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčios sudaro unikalų gotikinės architektūros ansamblį. Bernardinų bažnyčia, skirtingai nei Šv. Onos, buvo kelis kartus perstatyta XVI – XVII a., todėl jos frontonas turi renesanso ir baroko bruožų. Unikalių formų ir papuošimų yra varpinė ir kampiniai bokšteliai. Labai vertingas ir Bernardinų bažnyčios interjeras, todėl būtinai aplankykite bažnyčios vidų, pamatysite didžiausias Lietuvoje XVI a. freskas ir XVIII a. medinių altorių ansamblį. Sovietmečiu bažnyčia buvo naudojama kaip Dailės instituto sandėlis. Atkūrus nepriklausomybę, į bažnyčią grįžo pranciškonų vienuoliai, prasidėjo kruopštūs restauravimo darbai. Su turtingu bažnyčios paveldu galima susipažinti bažnyčios Informacinio centro vedamų ekskursijų metu (plačiau: http://www.bernardinuansamblis.lt/)

Vilniuje išliko tik dvi renesansinio stiliaus bažnyčios – Šv. Mykolo ir Šv. Stepono. Kviečiam apžiūrėti vieną iš jų – Šv. Mykolo bažnyčią. Bažnyčios fasadas renesansinis, tinkuotas ir ištapytas rustikos (stačiakampių plokščių) formomis. Bokšteliai ir varpinė yra barokinių formų. Labai jaukus bažnyčios šventorius, atskirtas tvora su arkinėmis nišomis. Interjere galima pasigrožėti renesansiniais skliautais, vieninteliais tokiais Vilniuje. Bažnyčios fundatorius Leonas Sapiega čia įsirengė ir savo mauzoliejų. Po restauravimo bažnyčioje įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus (daugiau apie muziejų: https://bpmuziejus.lt/ekskursijos.html).

Tai viena ankstyviausių stačiatikių šventovių, pašventinta 1348 m. Ją fundavo Didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona Marija Vitebskietė. Senoji cerkvė buvo gotikinė, be kupolo ir be bokštų. Atkreipkite dėmesį į gotikinio mūro fragmentus, kurie atrasti ir atidengti fasade restauravimo metu. Cerkvės dabartinė išvaizda sukurta XIX a. antroje pusėje, dabar tai neobizantinio stiliaus pastatas, būdingas stačiatikių architektūrai.

Tai puikių klasicistinių rūmų pavyzdys. Atkreipkite dėmesį į detales: langų apvadus, metalinių balkonų formas, kolonas rūmų kieme. Rūmai priklausė Chodkevičių giminei. Karolis Jonas Chodkevičius buvo žymus Lietuvos – Lenkijos karo vadas (didysis etmonas), laimėjęs svarbius Salaspilio ir Chotyno mūšius. Dabar rūmuose veikia Vilniaus paveikslų galerija (https://www.lndm.lt/vpg/), joje galima pamatyti restauruotus klasicistinius rūmų interjerus.

Mūrinė gotikinė cerkvė pastatyta XVI a. Jos fundatorius – Konstantinas Ostrogiškis, žymus karo vadas (didysis etmonas), laimėjęs 31-ą mūšį (garsiausias – Oršos mūšis prieš Maskvą). XIX a. antroje pusėje cerkvė buvo perstatyta neobizantiniu stiliumi, tačiau galima įžiūrėti likusias gotikines detales – varpinės forma ir nišos.

Vaikščiodami Rotušės aikštėje, atkreipkite dėmesį į ją supančius ir puošiančius pastatus. Vienas iš jų – XVII a. renesansinis pastatas Didžiojoje g. 26. Simetriškas pilkai tinkuotas fasadas yra trijų aukštų. Pastatas anksčiau priklausė Pirklių gildijai, čia buvo jų susirinkimų salė, sandėliai, užeigos. Šalia esantis dviejų aukštų gotikinis namas taip pat priklausė pirkliams. Dabar abiejuose pastatuose yra Kazio Varnelio namai-muziejus (daugiau apie muziejų: https://lnm.lt/muziejai/kazio-varnelio-namai-muziejus/).

Tai pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje, kurią 1604 m. pastatė jėzuitai; statyta pagal vyriausios jėzuitų bažnyčios Il Gesu Romoje pavyzdį. Bažnyčia skirta karalaičiui Kazimierui, kuris 1602 m. paskelbtas šventuoju. Atkreipkite dėmesį į didingą kupolą, kurį puošia Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnos formos žibintas. Bažnyčia XIX a. buvo paversta į cerkvę, sovietmečiu čia veikė Ateizmo muziejus. Dabar bažnyčia restauruota, nutapyti nauji altorių paveikslai, galima apžiūrėti XVII a. rūsį su freskomis.

Tai vienintelė Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia Vilniuje, pamaldos čia laikomos ukrainiečių kalba. Unitais vadinami stačiatikiai, kurie po Brastos bažnytinės unijos (1596) perėjo į katalikybę, pripažino popiežiaus valdžią, bet išlaikė Bizantijos apeigas ir bažnytinę slavų kalbą. Vertingiausia ansamblio dalis yra barokiniai įėjimo vartai ir bokšteliai, kuriuos sukūrė architektas J. K. Glaubicas. Sovietmečiu bažnyčioje veikė statybinė laboratorija, todėl interjeras visiškai sunaikintas. Nuo 2014 m. vyksta restauravimo darbai, atrasta ir restauruojama vertinga sienų tapyba.

Bažnyčią XVII a. statė vienuoliai karmelitai, projektavo italų architektai. Bažnyčios išorėje galite pastebėti ankstyvajam barokui būdingą bebokštį fasadą ir stambias voliutas (spiralės formos dekoratyvinė detalė), apjungiančias du pastato tarpsnius. Barokinis fasadas sudaro puikų ansamblį su gatvės gale matoma Aušros vartų koplyčia. Atkreipkite dėmesį į bažnyčios frontone (trikampė viršutinė pastato dalis) esantį herbą su dviguba heraldinė lelija – tai fundatoriaus, LDK pakanclerio Stepono Paco herbas. Šv. Teresės bažnyčia niekada nebuvo uždaryta, jos XVIII a. interjerą puošia Šv. Teresės gyvenimą vaizduojančios freskos.

Koplyčia 1829 m. rekonstruota vėlyvojo klasicizmo stiliumi. Frontoną (trikampė viršutinė pastato dalis) puošia Apvaizdos akis – Dievo globos simbolis ir lotyniškas užrašas Mater Misericordiae, reiškiantis Gailestingumo Motina. Pro arkinį langą matosi stebuklingu laikomas Marijos paveikslas su paauksuotais aptaisais ir vainikais. Koplyčioje kasdien vyksta Šv. mišios lietuvių ir lenkų kalbomis.