Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798-1855). Adomo Mickevičiaus muziejus įrengtas jo buvusiame bute Vilniuje, Bernardinų g. 11. Mickevičius – lenkų romantizmo poetas, jungiantis lenkų, lietuvių ir baltarusių kultūras. Gimęs Naugarduko apylinkėse, 1815-1819 m. studijavo Vilniaus universitete, dalyvavo slaptose Filomatų ir Filaretų draugijose. Vilniuje Mickevičius išleido poezijos knygą, poemas „Vėlinės“ ir „Gražina“. 1823 m. buvo suimtas caro valdžios ir po metų ištremtas į Rusiją. Vėliau, nuo 1832 m., gyveno Paryžiuje, kur parašė poemą „Ponas Tadas“. Apie muziejų: https://www.muziejus.vu.lt/lt/.

Laurynas Gucevičius (1753-1798). Priešais jus – žymiausiam Vilniaus klasicizmo architektui Gucevičiui skirtas paminklas (pastatytas 1984 m., skulpt. V. Vildžiūnas). Gucevičius suprojektavo Vilniaus katedrą ir Rotušę, kai kuriuos Verkių rūmų pastatus. Gimęs Kupiškio apylinkėse, vėliau studijavo architektūrą Lietuvos vyriausioje mokykloje, Romoje ir Paryžiuje. Jį įkvėpė tuo metu statomas klasicistinis Paryžiaus Panteonas. 1794 m. tapo profesoriumi, Architektūros katedros vedėju. Drauge su J. Jasinskiu buvo vienas iš 1794-1795 m. sukilimo organizatorių Lietuvoje.

Stanislovas Moniuška (Stanisław Moniuszko, 1819 – 1872). Kviečiame apžiūrėti lenkų kompozitoriaus ir dirigento Moniuškos garbei jo vardu pavadintą skverą ir biustą (pastatytas 1922 m., skulpt. Boleslovas Balzukevičius). Moniuška gimė netoli Minsko, mokėsi muzikos Varšuvoje ir Berlyne. Vilniuje gyveno 18-a metų, čia jis buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, rūpinosi natų leidyba. Vilniaus rotušėje įvyko jo sukurtos operos “Halka” premjera (1848 m.), kuriai jis pats dirigavo. Išvykęs iš Vilniaus, nuo 1858 m. pradėjo dirbti Varšuvos Didžiojo teatro dirigentu, vėliau dėstė Varšuvos muzikos institute.

Juozapas Montvila (lenk. Józef Montwiłł, 1850 – 1911). Paminklas Montvilai pastatytas 1931 m. minint 20-ąsias jo mirties metines (skulpt. Boleslovas Balzukevičius). Montvila buvo visuomenės veikėjas, įkūręs ir rėmęs daugiau kaip 20 visuomeninių ir labdaros organizacijų: muzikos ir dailės mokyklas, muzikos draugiją „Liutnia“, vaikų vasaros poilsio stovyklų ir globos draugiją, našlaičių prieglaudą, nakvynės namus, darbo biržą, Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. Jis buvo verslininkas, bankininkas, daugelio pastatų ir kvartalų (vadinamų „kolonijų“) statybų iniciatorius. Gimęs Kėdainių apylinkėse, baigė Vilniaus gimnaziją ir mokslus Sankt Peterburge. Vilniuje gyveno nuo 1885 m. iki mirties.

Jonas Kristupas Glaubicas (Johan Christoph Glaubitz, 1700-1767). Ar žinote, kuo tarpusavyje susiję Šv. Kotrynos ir Misionierių bažnyčios, Šv. Jonų bažnyčia, jos varpinė ir Bazilijonų vartai? Šios bažnyčios ne tik kuria nepakartojamą Vilniaus vaizdą, bet ir visos buvo suprojektuotos žymiausio Vilniaus baroko architekto Glaubico, sukūrusio „Vilniaus baroko mokyklos“ stilių. Į Vilnių, iš Silezijos kilęs architektas buvo pakviestas liuteronų bendruomenės 1737 m. po didelio gaisro. Glaubicas sukūrė barokinį Evangelikų liuteronų bažnyčios interjerą, atstatė bendruomenės namus, kurie stovėjo šioje vietoje. Įdomu, kad, nors Glaubicas buvo liuteronas, jį projektuoti kvietė ir katalikai, stačiatikiai, žydai. Architektas sukūrė Šv. Dvasios cerkvės bei neišlikusios Didžiosios sinagogos interjerus.

Barbora Radvilaitė (Barbara Radziwiłłówna; apie 1522- 1551). Apžiūrėkite Vokiečių gatvėje esančią žymiausios Vilniaus meilės istorijos herojės, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės skulptūrą, sukurtą 1982 m. skulptoriaus V. Vildžiūno. Barbora Radvilaitė 1547 m. Vilniaus katedroje susituokė su Žygimantu Augustu slapta, nes dėl jos nekarališko kraujo vedyboms labai priešinosi Lenkijos didikai. Tik po trejų metų Žygimantas pasiekė Barboros karūnavimą Lenkijos karaliene. Deja, Barbora Radvilaitė karaliene nebuvo ilgai, už pusės metų jaunoji valdovė mirė Krokuvoje. Žygimantas Augustas jos kūną atlydėjo į Vilnių ir palaidojo Katedroje.

Elijas ben Saliamonas Zalmanas (Vilniaus Gaonas, Der Vilner Goen, 1720 – 1797). Susipažinkite su žmogumi, kurio dėka XVIII a. Vilnius tapo žydų kultūros klestėjimo centru, vadinamu „Lietuvos Jeruzale“, ir aplankykite jam pastatytą biustą (skulpt. Teodoras Valaitis) buvusioje namų vietoje. Vilniaus Gaonas buvo žydų mąstytojas, Talmudo žinovas ir aiškintojas. Jo ypatingi gabumai ir atmintis pasireiškė jau nuo vaikystės – nuo septynerių metų jis mokėsi pas Kėdainių rabiną, o nuo dešimties – savarankiškai studijavo matematiką, astronomiją ir tęsė Talmudo studijas. 1748 m. baigęs keliones po Europą, grįžo į Vilnių ir gyveno čia iki mirties. Parašė daugiau nei septyniasdešimt veikalų religinėmis ir mokslinėmis temomis.

Pranciškus Skorina (Franciscus Skorina, iki 1490 – iki 1541). Ties Didžiosios ir Stiklių g. kampu rasite memorialinę lentą skirtą Skorinai – Vilniaus spaustuvininkui, laisvųjų mokslų ir medicinos daktarui. Šioje vietoje anksčiau stovėjo Skorinos įkurta spaustuvė, čia 1522 m. jis išleido pirmąją knygą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Skorina gimė Polocke, rusėnų šeimoje, studijavo Krokuvoje, Padujoje, nuo 1517 m. turėjo spaustuvę Prahoje. Po kurio laiko atsikėlė gyventi į Vilnių, bet 1530 m. sudegus jo spaustuvei, vėl sugrįžo į Prahą.

Jonas Basanavičius (1851-1927). Basanavičiaus skulptūra sukurta G. Piekuro nuo 2018 m. stovi priešais Vilniaus Filharmoniją. Basanavičius – gydytojas, folkloristas, lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vadinamas Lietuvos patriarchu. Gimęs Vilkaviškio apylinkėse, baigė Marijampolės gimnaziją ir Maskvos universitetą. Jis įkūrė pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“, įsteigė Lietuvių mokslo draugiją; Nuo 1905 m. su pertraukomis gyveno Vilniuje, buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vadovavo 1917 m. Lietuvių konferencijai, kurioje išrinkta Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. priėmusi Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911-2004). Lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas dalį gyvenimo praleido Vilniuje, čia studijavo, rašytojo vardu yra pavadinti laiptai esantys O. Šimaitės g. Milošas gimė Kėdainių apylinkėse, 1921 m. su šeima persikėlė į Vilnių, baigė Žygimanto Augusto gimnaziją, studijavo teisę Vilniaus universitete. Nuo 1937 m. Č. Milošas persikėlė į Varšuvą, vėliau pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, po dar dešimties metų tapo Kalifornijos universiteto Berklyje slavų kalbos ir literatūros katedros profesoriumi. Nobelio literatūros premija jam suteikta 1980 m.

Jaša Heifecas (Jascha Heifetz, 1901-1987). Maironio g. 27 esanti atminimo lenta primena apie Vilniuje gimusį pasaulinio garso žydų smuikininką Heifecą, vadinamą „smuiko karaliumi“. Nuo trejų metų jį mokė tėvas smuikininkas, nuo penkerių Heifecas mokėsi muzikos mokykloje. 10-ies metų įstojo į Petrapilio konservatoriją ir netrukus ėmė gastroliuoti po pasaulį. 1917 m. su šeima išvyko į Ameriką, didžiausią šlovę pasiekė 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje.

Marija Šlapelienė (1880 – 1977). Ar žinojote, kas Vilniuje įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną? Kviečiame aplankyti Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų ir artimiau susipažinti su Lietuvos knygininke ir visuomenės veikėja Šlapeliene, įkūrusia pirmąjį lietuvišką knygyną (1906 – 1949). Knygynas tapo lietuvybės skleidimo židiniu, užsiėmė ir leidybine veikla, išleido apie 50 knygų, veikė ir kaip biblioteka.  Šlapelienė gimė ir iki mirties gyveno Vilniuje, nuo 1926 m. su vyru Jurgiu gyveno nuosavame name Pilies g. 40, kuris pokariu buvo nacionalizuotas. 1996 m. atgavus namą, Marijos duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė jį padovanojo Vilniaus miestui, dabar čia įsikūręs Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Daugiau informacijos apie muziejų: http://www.slapeliumuziejus.lt/