Dėl politinio persekiojimo ir nesaugumo vis daugiau baltarusių atvykstant į Vilnių, siekiame juos pilietiškai paremti ir įkvėpti, supažindinant su mūsų šalių istorijos ir kultūros sąsajomis. Pirmąsias kovas už Europos demokratijos ir teisingumo vertybes savo regione mūsų šalys kovojo drauge, o šiandien šių vertybių gynimo ir tausojimo svarba iškyla naujai.
Šalių likimai labiausiai suartėjo joms esant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir carinės Rusijos sudėtyje. Vilniuje ilgus šimtmečius gyveno gudai ir rusėnai – baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai. Jie kūrėsi rytinėje Vilniaus dalyje tarp Vilnelės ir Pilies bei Didžiosios gatvių, vadintoje Rusėnų miestu. Vienas žymiausių viduramžių Vilniaus gyventojų – iš Polocko kilęs ir Prahoje mokęsis spaustuvininkas Pranciškus Skorina, 1522 m. Vilniuje senąja slavų kalba išleidęs „Mažąją kelionių knygelę“ (Malaja podorožnaja knižica), pirmąją spausdintą knygą LDK.
XIX a. sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią drauge su lietuviais bei lenkais dalyvavo ir baltarusiai. Jie buvo aktyvūs 1820-aisias Vilniuje įkurtų ir veikusių Filaretų ir Filomatų (1817 – 1823 m.) „Doros ir mokslo mylėtojų“ draugijų, vienijusių pažangiąją Vilniaus studentiją, vadovai ir nariai. Žinomiausi jų, kilę iš dabartinės Baltarusijos teritorijos – Ignas Domeika, Jonas Čečiotas, Juozapas Kovalevskis, Tomas Zanas. Kai kurie jų tapo 1831 m. sukilimo vadovais. Vienas iš 1863 – 1864 m. sukilimo vadų – Kostas Kalinauskas, kilęs iš Gardino apskrities. 1864 m. Vilniuje K. Kalinauskui įvykdyta mirties bausmė, kūnas slaptai palaidotas Gedimino kalne. Numalšinus sukilimus, abiejų šalių kultūra iki XIX a. pabaigos merdėjo. 2019 m. archeologų rasti K. Kalinausko palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.
XX a. pradžioje formuojantis tautų nacionalinei ir pilietinei savimonei, Vilnius tapo baltarusių literatūros centru. Čia leistas pirmasis savaitraštis gudų kalba Nasza Niwa (1906 – 1915 m.), gyveno ir kūrė naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos pradininkai Janka Kupala ir Jakub Kolas, politikas ir istorikas Vaclav Lastouski, rašytojas kunigas Kazimir Svajak, poetė Alaiza Paškevič (Ciotka). Rašytojas Francišak Aliachnovič 1910 m. su kitais surengė Vilniuje pirmąjį spektaklį baltarusių kalba. Daugeliui šių žymių žmonių Vilniuje įrengtos atminimo lentos, kai kurių iš jų vardus galima rasti Literatų gatvėje esančioje Lietuvos ir pasaulio literatams skirtoje meninėje instaliacijoje. 1988 m. Vilniuje įkurta Gudų kultūros draugija Lietuvoje, skirta kovai už Baltarusijos laisvę ir nepriklausomybę, už demokratinių vertybių grąžinimą baltarusių visuomenei.
Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išsaugoto miesto religinio, etninio ir kultūros paveldo įvairovės bei reikšmingo daugiaamžio poveikio regiono kultūrinei raidai. Šie fenomenai tebegyvuoja ir naujai skleidžiasi šiuolaikiniame Vilniuje, šiandien vėl gelbstinčiame sukrėtimą išgyvenančiai Baltarusijai.
Agentūra numato rengti paskaitas ir ekskursijas, skirtas atvykusių baltarusių šeimoms apie istorines ir kultūrines baltarusių sąsajas su Vilniumi bei apie Vilniaus, UNESCO Pasaulio paveldo vietovės, vertybes ir jų puoselėjimą.
