PAŽINKIME SENAMIESTĮ

Svečias, pirmą kartą apsilankęs Vilniaus senamiestyje, nustemba ir susižavi: gatvelėmis, bažnyčiomis, kiemeliais ir atsiranda noras vėl ir vėl čia sugrįžti. O mes - čia gyvename.
Ar žinome apie savo miestą tiek, kad galėtume papasakoti ir parodyti ką svečiui.
Kviečiame pažinti, pamatyti, atrasti ir suprasti kažką naujo sau savo mieste. Gal šita gatvele ėjote kokį šimtą kartų ir nežinojote, kad čia yra...

Pateikiame aštuonis teminius pasivaikščiojimus.
(žemėlapis 1,09Mb)

Visas šias ekskursijas galite užsisakyti: Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje
Tel. (8 ~ 5) 212 7723
El. paštas otra@takas.lt


ČIA - MIESTO ŠIRDIS

Aukštutinės ir Žemutinės pilies teritorija, esanti Vilnelės ir Neries upių santakoje - tai istorinis Vilniaus branduolys, kadaise vadintas Šventaragio slėniu. Archeologinių tyrimų duomenimis kalvų apsuptame slėnyje jau III tūkst. pr. Kr. gyveno žmonės. Šalia Katedros buvo pastatyta Žemutinė pilis, ilgainiui tapusi pagrindine Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Iki 2009 m., valstybės pastangomis, bus atstatyti Valdovų rūmai. 2004 m. liepos 1 d. buvo įkurta Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kurios tikslas yra išsaugoti Vilniaus pilių kompleksą. Arkikatedros bazilikos vietoje kadaise ruseno pagoniškas Šventaragio aukuras. Čia karalius Mindaugas pastatė pirmąją krikščionišką katedrą, kurios liekanas galime pamatyti nusileidę į Arkikatedros požemius. Tarp arsenalo (ginklinė, kurioje buvo laikomas parakas, ginklai, amunicija) korpusų stovėjo šv. Onos ir Barboros bažnyčia. Katedros aikštėje raudonu granitu pažymėta anksčiau čia stovėjusi gynybinė siena su keliolika bokštų bei įvažiavimo vartai, buvę Vyskupų rūmai, Lietuvos tribunolo pastatas. Aukštutinėje pilyje yra išlikęs vienintelis iš trijų gynybinis bokštas - Gedimino pilimi vadinamas. Pilies teritorijoje stovėjo šv. Martyno bažnyčia bei trijų aukštų mūriniai gotikiniai rūmai, kurių griuvėsius matome ir šiandien.

VILNIAUS AMATININKAI
XIII - XVI a., kuriantis miestams, amatininkai galėjo nebedirbti žemės ir atsidėti savo darbui. Ieškodami savo dirbiniams pirkėjų ir apsaugos nuo priešų, jie pradėjo kurtis prie pilių, vandens bei sausumos kelių. Viduramžiais Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, klestėjo amatai. XVII a. II pusėje - XVIII a. net 122 amato rūšys buvo žinomos mieste ! 2003 m. rekonstruojant Gedimino prospektą, ties Odminių gatve, buvo surastos XVII a. odininko dirbtuvės medinės liekanos ir dalis gamybos inventoriaus: statinių fragmentai odoms raugti bei gaminių liekanos. 2004 m., toliau tęsiant Gedimino prospekto tvarkymą, buvo rasta XVI a. pradžios plytų degimo krosnis. Šalimais aptikti atvežtiniai molio telkiniai, gamybos atliekų duobės su čerpių formavimo likučiais, plytų nuolaužomis. Anuomet ši teritorija priklausė Lukiškių priemiesčiui, čia stovėjo mūriniai namai, gyveno ne tik amatininkai, bet ir turtingi miestiečiai. 2004 m. Užupyje buvo atidengti XVI - XVII a. keramikos degimo krosnių fragmentai. Čia buvo vienas didžiausių Vilniaus keramikos gamybos centrų. Jame amatininkai gamino koklius, ąsočius, dubenis. 2002 m. Vilniaus miesto mero iniciatyva buvo pradėta įgyvendinti “Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programa”, kurios tikslas - skleisti ir propaguoti tradicinius amatus. Kviečiame aplankyti ir pamatyti amatų demonstravimą vitražo, keramikos, gintaro, popieriaus karpinių, verbų pynimo ir kiaušinių marginimo, tautodailės (žaislai iš šiaudų, medžio dirbiniai, atvirukų gamyba) galerijose.

VILNIUS - DAUGIATAUTIS MIESTAS
Vilnius buvo ir yra tolerantiškas bei svetingas visiems į jį atvykusiems žmonėms. Jau 1323 m. Gediminas savo laiške Vakarų Europos miestams kvietė atvykti į Vilnių pirklius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus suteikdamas jiems privilegijas. Rusų gatvės pavadinimas atspindi čia buvusį “Rusų miestą”, kuriame stovėjo daugybė medinių šventyklų ir namų. Gaisrų metu mediniai pastatai sudegė, o išliko tik mūrinės cerkvės. Pranciškus Skorina - knygų spausdinimo pradininkas Lietuvoje gudų (baltarusių) kalba. 1522 m. Vilniuje išleido maldaknygę “Mažoji kelionių knygelė”. Mieste gyvenę ukrainiečiai unitai priklausė Švč. Trejybės Rytų apeigų katalikų bažnyčiai. XVI - XVII a., po marų bei žudynių Vakarų Europoje, Lietuvoje pradėjo kurtis žydai. Vilniuje, Žydų gatvėje iki pat Antrojo pasaulinio karo stovėjo Didžioji sinagoga - žydų religijos ir kultūros centras. 1555 m. Vilniaus burmistro namuose, Vokiečių gatvėje, apsistojo atvykęs pamokslininkas. Jis įrengė patalpas maldai, įkūrė mokyklą. Vėliau iškilo evangelikų liuteronų bažnyčia. Totorių gatvės vardas mena čia gyvenusius šios tautos atstovus. XIV a. Vytautas juos kaip drąsius, karingus, ištikimus karius bei puikius raitininkus, išmanančius ir arklininkystę, atsigabeno į Lietuvą. XIV a. pabaigoje po vieno žygio į Aukso ordos stepes, Vytautas išsivedė 380 karaimų šeimų ir įkurdino juos Trakuose. Karaimai ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų gydytojais bei vertėjais, buvo puikūs poetai, matematikai, teologai. Mieste savo bendruomenes turėjo italai (daugelis jų buvo architektai), vengrai (Stepono Batoro bendražygiai), lenkai (didikai ir mecenatai). XIX a. pradžioje lenkų literatūroje formavosi romantizmo kryptis, kurios vienas žymiausių atstovų buvo Adomas Mickevičius. Poeto vardas glaudžiai siejasi su Vilniumi: čia jis studijavo, gyveno ir kūrė.

MIESTO GYNYBINĖ SIENA
1503 m. kunigaikščio Aleksandro įsakymu, apsaugai nuo priešų, pradėta statyti miesto gynybinė siena. Statyba truko 19 metų. Siena buvo 3,2 km. ilgio, 6 m aukščio. Buvo išmūryti devyni miesto vartai. Dar ir šiandien mieste galima pamatyti senosios sienos fragmentus. Šv. Dvasios g. išlikęs sienos fragmentas su šaudymo angomis, o gatvės pabaigoje buvo Subačiaus vartai, šalimais - Bastėja - gynybinis įtvirtinimas. Spaso vartai stovėjo šalia Vilnelės ir saugojo “Rusų miestą”, Bernardinų buvo šalia vienuolyno, Pilies, kartu buvo ir Žemutinės pilies vartai, stovėjo Pilies g. pradžioje. Šlapieji vartai stovėjo L. Stuokos-Gucevičiaus g. pradžioje, bet buvo mažai naudojami ir nugriauti. Totorių vartai buvo Liejyklos-Totorių g. kampe, prisišlieję prie Jėzuitų rūmų kampo. Vilijos vartai stovėjo Vilniaus ir Bernardinų g. sankirtoje. Atlikus archeologinius tyrimus, rastos vartų mūro liekanos. Trakų vartai buvo išmūryti Trakų ir Pylimo g. sankirtoje. Tai buvę paradiniai miesto vartai ir juose, kaip ir Aušros, kabojo šv. Marijos paveikslas. Pylimo g. 30 yra išlikęs sienos fragmentas su pailgomis šaudymo angomis, o Rūdninkų g. 13 - rekonstruotos sienos fragmentas. Miesto gynybinės sienos atkarpa tarp Trakų ir Rūdninkų vartų buvo pati ilgiausia. XVII - XVIII a. visi kilmingi svečiai - karaliai, vaivados, vyskupai - į miestą įvažiuodavo pro Rūdninkų vartus, kurie ta proga būdavo išpuošti, o svečiai - išmoningai pasitinkami. Nuslopinus 1794 m. sukilimą ir įjungus Lietuvą į carinės Rusijos sudėtį, siena buvo apgriauta ir pradėta savavališkai ardyti, todėl buvo nuspręsta ją visai nugriauti, o plytas panaudoti naujoms statyboms. Iki 1805 m. buvo išardyti beveik visi vartai, išskyrus Aušros, kuriuose buvo įrengta koplyčia su stebuklingu Dievo Motinos paveikslu.

SENAMIESČIO KALVOS
Tai sportiškas, dinamiškas ir aktyvus pasivaikščiojimas po Vilnelės papėdėje stūksančias kalvas, kurios yra buvusios įtvirtintos gyvenvietės. XV a. rankraštyje yra minimas padavimas apie Gedimino kapo kalną. Prie Veliuonos kryžiuočių nukauto Gedimino palaikai buvo pargabenti į Vilnių ir sudeginti Šventaragio slėnyje. Gediminui - miesto įkūrėjui - galėjo būti supiltas pilkapis kaip tik ant šio kalno. 1580 m. ant vieno iš kalnų buvo palaidotas iš Vengrijos kilęs karvedys Kasparas Bekešas, o vėliau kalnui prigijo ir vardas - Bekešo. Per daugelį metų Vilnelė paplovė kalno papėdę, šlaitas nuslinko, kartu nugarmėjo ir paminklas Bekešui - aštuoniakampis bokštas. Manoma, kad ant Trijų kryžių kalno kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys pririšo prie kryžių ir numetė į upę. Tam įvykiui atminti buvo pastatyti trys mediniai kryžiai. XX a. pradžioje pagal A. Vivulskio projektą buvo pastatyti masyvūs, betoniniai kryžiai. XIII a. šioje vietoje stovėjo Kreivoji pilis, kuri buvo skirta Vilniaus miestiečiams bei jų turtui nuo priešų apsaugoti. Tačiau medinę Kreivąją pilį 1390 m. kryžiuočiai sudegino ir ji niekada nebuvo atstatyta. XX a. viduryje, nukasus daug grunto ir sunaikinus kultūrinį sluoksnį, buvo įrengtas įvažiavimas į kalnų teritoriją, o Kreivosios pilies vietoje sukurtas Kalnų parkas su estrada.

VILNIAUS GOTIKA
XII a. Prancūzijoje susiformavęs gotikos (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) stilius XIV a. viduryje pasiekė Lietuvą. Jam būdinga: pastatų karkasinė konstrukcija, degtų molio plytų mūras, lauko riedulių ir plytų mūro pamatai, smailios arkos, vertikalus erdvės skaidymas, gotikinis plytų rišimo būdas. Aušros Vartų g. 8 - gotikinis pastatas su reta Lietuvoje sgrafito (it. sgraffito - raižytas, sienų tapybos dekoravimo technika) apdaila. Karmelitų g. 3 - gatvės fasade eksponuojamas restauruotas gotikinio gyvenamojo namo siluetas. Viena iš seniausių Vilniaus bažnyčių, statyta XIV a. viduryje - šv. Mikalojaus. Pagrindinį bažnyčios fasadą pabrėžia kampiniai kontraforsai, pusapskritės arkos portalas. Už kelių žingsnių Pranciškonų (Švenčiausiosios mergelės Marijos) bažnyčia. Po kryžiuočių sugriovimo, 1421 m. bažnyčia atstatyta. Šaltiniuose rašoma, kad ją dengęs gotikai būdingas labai aukštas stogas. Išliko gotikinis bažnyčios portalas, dvi koplyčios su aštuonkampiais žvaigždės motyvo skliautais taip pat gynybinis bokštelis su laiptais ir siauromis šaudymo angomis. Jo sienos puoštos rombiniu juodų plytų raštu. Pilies g. 12 - tai netinkuotų raudonų plytų gyvenamasis namas, statytas XVI a. Per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas ir atstatytas 1957 - 60 m. Gotikos raidos viršūnė Lietuvoje - šv. Onos bažnyčia. Ji išmūryta prieš 1500 m., tačiau tikrasis jos architektas nežinomas. Bažnyčios fasade yra daugiau kaip 30 rūšių profilinių plytų. 1902 - 1909 m. buvo atliktas kapitalinis bažnyčios remontas, pakeistos sudūlėjusios fasado plytos, restauruoti vargonai. Šalimais prisiglaudusi Bernardinų bažnyčia, kurią XV a. viduryje pastatė bernardinų vienuoliai atkeliavę į Lietuvą.

VILNIAUS BAROKAS
XVII a. I pusėje barokas (it. barocco - keistas, įmantrus) pasiekė Lietuvą. Jam būdingas didingumas, prabanga, rafinuotumas. Vilniuje susiformavo savita baroko mokykla, kuriai būdingi bažnyčių fasadai su dviem grakščiais bokštais (šv. Kotrynos, Misionierių, šv. Rapolo). 1604 m. pradėta statyti šv. Kazimiero bažnyčia, vainikuota kupolu su karūna. Nuostabūs yra Bazilijonų vienuolyno vartai, projektuoti žymiausio Vilniaus baroko architekto J. Glaubico. 1633 m. buvo išmūryta šv. Teresės bažnyčia. Bažnyčios vidaus sienų tapyba vaizduoja basųjų karmelitų gyvenimą ir šio ordino reformatorę ispanų vienuolę šv. Teresę. Visų Šventųjų bažnyčia statyta 1620 - 30 m. Šv. Dvasios bažnyčia - viena puošniausių Vilniaus barokinių bažnyčių. 1501 m. kunigaikščio Aleksandro iniciatyva ji perstatyta ir atiduota dominikonų ordinui. Bažnyčioje yra šešiolika barokinių altorių ir sakykla. 1776 m. bažnyčios vargonus pastatė Adam Gottlob Casparini iš Karaliaučiaus. Tai - seniausi vargonai Lietuvoje. 1635 m. šv. Kryžiaus bažnyčia, priklausiusi bonifratrų vienuolynui, buvo perstatyta iš dviaukščio namo, priekyje pristačius vieną bokštą. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia - baroko šedevras Lietuvoje. Joje yra apie du tūkstančius stiuko lipdinių. Ji pradėta statyti 1668 m. pagal Krokuvos architekto Zaoro projektą.

SENAMIESČIO CERKVĖS
Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė pastatyta XIV a. viduryje. Kiek toliau yra viena seniausių Vilniaus cerkvių - šv. Paraskevjos, pastatyta 1345 m. Algirdo žmonos Marijos iniciatyva toje vietoje, kur buvo dievaičio Ragučio šventovė. Šv. Mikalojaus cerkvė statyta 1514 m., vėliau pristatyta šv. Arkangelo Mykolo koplyčia. 1866 m. sukurtas medinis portalas (Carskije vrata - Viešpaties vartai) ikonostaso viduryje. Stiklių gatvės pradžioje buvo Voskresenskajos cerkvė, statyta XVI a., kurios yra išlikę tik gotiški mūro fragmentai. Bazilijonų vienuolyno architektūrinis ansamblis pradėjo formuotis XVI a. Šventosios Trejybės cerkvė statyta 1514 m. Du šimtmečius ji priklausė unitams (lot. unitus - susivienijęs. Tai Stačiatikių bažnyčios nariai, pripažįstantys Romos popiežiaus valdžią, bet išlaikę savo apeigas ir bažnytinę slavų kalbą). Šv. Dvasios cerkvė pradėta statyti XVI a. pabaigoje. Joje yra stačiatikių šventųjų Joano, Antono ir Eustacho palaikai. Tai trys pirmieji kankiniai nužudyti 1347 m. Vilniuje už krikščionių tikėjimą.

Pasaulio paveldo miestų organizacija (PPMO)

vaikų vasaros poilsio ir užimtumo programa