Svečias, pirmą kartą apsilankęs
Vilniaus senamiestyje, nustemba ir susižavi: gatvelėmis, bažnyčiomis, kiemeliais
ir atsiranda noras vėl ir vėl čia sugrįžti. O mes - čia gyvename.
Ar žinome apie savo miestą tiek, kad galėtume papasakoti ir parodyti ką svečiui.
Kviečiame pažinti, pamatyti, atrasti ir suprasti kažką naujo sau savo mieste.
Gal šita gatvele ėjote kokį šimtą kartų ir nežinojote, kad čia yra...
Pateikiame aštuonis teminius
pasivaikščiojimus.
(žemėlapis 1,09Mb)
Visas šias ekskursijas galite užsisakyti: Vilniaus senamiesčio atnaujinimo
agentūroje
Tel. (8 ~ 5) 212 7723
El. paštas otra@takas.lt
ČIA - MIESTO ŠIRDIS
Aukštutinės ir Žemutinės pilies teritorija, esanti Vilnelės ir Neries
upių santakoje - tai istorinis Vilniaus branduolys, kadaise vadintas Šventaragio
slėniu. Archeologinių tyrimų duomenimis kalvų apsuptame slėnyje jau III tūkst.
pr. Kr. gyveno žmonės. Šalia Katedros buvo pastatyta Žemutinė pilis, ilgainiui
tapusi pagrindine Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Iki 2009 m.,
valstybės pastangomis, bus atstatyti Valdovų rūmai. 2004 m. liepos 1 d. buvo
įkurta Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kurios tikslas
yra išsaugoti Vilniaus pilių kompleksą. Arkikatedros bazilikos vietoje kadaise
ruseno pagoniškas Šventaragio aukuras. Čia karalius Mindaugas pastatė pirmąją
krikščionišką katedrą, kurios liekanas galime pamatyti nusileidę į Arkikatedros
požemius. Tarp arsenalo (ginklinė, kurioje buvo laikomas parakas, ginklai,
amunicija) korpusų stovėjo šv. Onos ir Barboros bažnyčia. Katedros aikštėje
raudonu granitu pažymėta anksčiau čia stovėjusi gynybinė siena su keliolika
bokštų bei įvažiavimo vartai, buvę Vyskupų rūmai, Lietuvos tribunolo pastatas.
Aukštutinėje pilyje yra išlikęs vienintelis iš trijų gynybinis bokštas - Gedimino
pilimi vadinamas. Pilies teritorijoje stovėjo šv. Martyno bažnyčia bei trijų
aukštų mūriniai gotikiniai rūmai, kurių griuvėsius matome ir šiandien.
VILNIAUS
AMATININKAI
XIII - XVI a., kuriantis miestams, amatininkai galėjo nebedirbti žemės
ir atsidėti savo darbui. Ieškodami savo dirbiniams pirkėjų ir apsaugos nuo
priešų, jie pradėjo kurtis prie pilių, vandens bei sausumos kelių. Viduramžiais
Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, klestėjo amatai. XVII a. II pusėje
- XVIII a. net 122 amato rūšys buvo žinomos mieste ! 2003 m. rekonstruojant
Gedimino prospektą, ties Odminių gatve, buvo surastos XVII a. odininko dirbtuvės
medinės liekanos ir dalis gamybos inventoriaus: statinių fragmentai odoms
raugti bei gaminių liekanos. 2004 m., toliau tęsiant Gedimino prospekto tvarkymą,
buvo rasta XVI a. pradžios plytų degimo krosnis. Šalimais aptikti atvežtiniai
molio telkiniai, gamybos atliekų duobės su čerpių formavimo likučiais, plytų
nuolaužomis. Anuomet ši teritorija priklausė Lukiškių priemiesčiui, čia stovėjo
mūriniai namai, gyveno ne tik amatininkai, bet ir turtingi miestiečiai. 2004
m. Užupyje buvo atidengti XVI - XVII a. keramikos degimo krosnių fragmentai.
Čia buvo vienas didžiausių Vilniaus keramikos gamybos centrų. Jame amatininkai
gamino koklius, ąsočius, dubenis. 2002 m. Vilniaus miesto mero iniciatyva
buvo pradėta įgyvendinti Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programa,
kurios tikslas - skleisti ir propaguoti tradicinius amatus. Kviečiame aplankyti
ir pamatyti amatų demonstravimą vitražo, keramikos, gintaro, popieriaus karpinių,
verbų pynimo ir kiaušinių marginimo, tautodailės (žaislai iš šiaudų, medžio
dirbiniai, atvirukų gamyba) galerijose.
VILNIUS
- DAUGIATAUTIS MIESTAS
Vilnius buvo ir yra tolerantiškas bei svetingas visiems į jį atvykusiems
žmonėms. Jau 1323 m. Gediminas savo laiške Vakarų Europos miestams kvietė
atvykti į Vilnių pirklius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus suteikdamas
jiems privilegijas. Rusų gatvės pavadinimas atspindi čia buvusį Rusų miestą,
kuriame stovėjo daugybė medinių šventyklų ir namų. Gaisrų metu mediniai pastatai
sudegė, o išliko tik mūrinės cerkvės. Pranciškus Skorina - knygų spausdinimo
pradininkas Lietuvoje gudų (baltarusių) kalba. 1522 m. Vilniuje išleido maldaknygę
Mažoji kelionių knygelė. Mieste gyvenę ukrainiečiai unitai priklausė Švč.
Trejybės Rytų apeigų katalikų bažnyčiai. XVI - XVII a., po marų bei žudynių
Vakarų Europoje, Lietuvoje pradėjo kurtis žydai. Vilniuje, Žydų gatvėje iki
pat Antrojo pasaulinio karo stovėjo Didžioji sinagoga - žydų religijos ir
kultūros centras. 1555 m. Vilniaus burmistro namuose, Vokiečių gatvėje, apsistojo
atvykęs pamokslininkas. Jis įrengė patalpas maldai, įkūrė mokyklą. Vėliau
iškilo evangelikų liuteronų bažnyčia. Totorių gatvės vardas mena čia gyvenusius
šios tautos atstovus. XIV a. Vytautas juos kaip drąsius, karingus, ištikimus
karius bei puikius raitininkus, išmanančius ir arklininkystę, atsigabeno į
Lietuvą. XIV a. pabaigoje po vieno žygio į Aukso ordos stepes, Vytautas išsivedė
380 karaimų šeimų ir įkurdino juos Trakuose. Karaimai ėjo pilių sargybą, dirbo
valdovų gydytojais bei vertėjais, buvo puikūs poetai, matematikai, teologai.
Mieste savo bendruomenes turėjo italai (daugelis jų buvo architektai), vengrai
(Stepono Batoro bendražygiai), lenkai (didikai ir mecenatai). XIX a. pradžioje
lenkų literatūroje formavosi romantizmo kryptis, kurios vienas žymiausių atstovų
buvo Adomas Mickevičius. Poeto vardas glaudžiai siejasi su Vilniumi: čia jis
studijavo, gyveno ir kūrė.
MIESTO
GYNYBINĖ SIENA
1503 m. kunigaikščio Aleksandro įsakymu, apsaugai nuo priešų, pradėta
statyti miesto gynybinė siena. Statyba truko 19 metų. Siena buvo 3,2 km. ilgio,
6 m aukščio. Buvo išmūryti devyni miesto vartai. Dar ir šiandien mieste galima
pamatyti senosios sienos fragmentus. Šv. Dvasios g. išlikęs sienos fragmentas
su šaudymo angomis, o gatvės pabaigoje buvo Subačiaus vartai, šalimais - Bastėja
- gynybinis įtvirtinimas. Spaso vartai stovėjo šalia Vilnelės ir saugojo Rusų
miestą, Bernardinų buvo šalia vienuolyno, Pilies, kartu buvo ir Žemutinės
pilies vartai, stovėjo Pilies g. pradžioje. Šlapieji vartai stovėjo L. Stuokos-Gucevičiaus
g. pradžioje, bet buvo mažai naudojami ir nugriauti. Totorių vartai buvo Liejyklos-Totorių
g. kampe, prisišlieję prie Jėzuitų rūmų kampo. Vilijos vartai stovėjo Vilniaus
ir Bernardinų g. sankirtoje. Atlikus archeologinius tyrimus, rastos vartų
mūro liekanos. Trakų vartai buvo išmūryti Trakų ir Pylimo g. sankirtoje. Tai
buvę paradiniai miesto vartai ir juose, kaip ir Aušros, kabojo šv. Marijos
paveikslas. Pylimo g. 30 yra išlikęs sienos fragmentas su pailgomis šaudymo
angomis, o Rūdninkų g. 13 - rekonstruotos sienos fragmentas. Miesto gynybinės
sienos atkarpa tarp Trakų ir Rūdninkų vartų buvo pati ilgiausia. XVII - XVIII
a. visi kilmingi svečiai - karaliai, vaivados, vyskupai - į miestą įvažiuodavo
pro Rūdninkų vartus, kurie ta proga būdavo išpuošti, o svečiai - išmoningai
pasitinkami. Nuslopinus 1794 m. sukilimą ir įjungus Lietuvą į carinės Rusijos
sudėtį, siena buvo apgriauta ir pradėta savavališkai ardyti, todėl buvo nuspręsta
ją visai nugriauti, o plytas panaudoti naujoms statyboms. Iki 1805 m. buvo
išardyti beveik visi vartai, išskyrus Aušros, kuriuose buvo įrengta koplyčia
su stebuklingu Dievo Motinos paveikslu.
SENAMIESČIO
KALVOS
Tai sportiškas, dinamiškas ir aktyvus pasivaikščiojimas po Vilnelės papėdėje
stūksančias kalvas, kurios yra buvusios įtvirtintos gyvenvietės. XV a. rankraštyje
yra minimas padavimas apie Gedimino kapo kalną. Prie Veliuonos kryžiuočių
nukauto Gedimino palaikai buvo pargabenti į Vilnių ir sudeginti Šventaragio
slėnyje. Gediminui - miesto įkūrėjui - galėjo būti supiltas pilkapis kaip
tik ant šio kalno. 1580 m. ant vieno iš kalnų buvo palaidotas iš Vengrijos
kilęs karvedys Kasparas Bekešas, o vėliau kalnui prigijo ir vardas - Bekešo.
Per daugelį metų Vilnelė paplovė kalno papėdę, šlaitas nuslinko, kartu nugarmėjo
ir paminklas Bekešui - aštuoniakampis bokštas. Manoma, kad ant Trijų kryžių
kalno kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys pririšo
prie kryžių ir numetė į upę. Tam įvykiui atminti buvo pastatyti trys mediniai
kryžiai. XX a. pradžioje pagal A. Vivulskio projektą buvo pastatyti masyvūs,
betoniniai kryžiai. XIII a. šioje vietoje stovėjo Kreivoji pilis, kuri buvo
skirta Vilniaus miestiečiams bei jų turtui nuo priešų apsaugoti. Tačiau medinę
Kreivąją pilį 1390 m. kryžiuočiai sudegino ir ji niekada nebuvo atstatyta.
XX a. viduryje, nukasus daug grunto ir sunaikinus kultūrinį sluoksnį, buvo
įrengtas įvažiavimas į kalnų teritoriją, o Kreivosios pilies vietoje sukurtas
Kalnų parkas su estrada.
VILNIAUS
GOTIKA
XII a. Prancūzijoje susiformavęs gotikos (pagal germanų genčių gotų pavadinimą)
stilius XIV a. viduryje pasiekė Lietuvą. Jam būdinga: pastatų karkasinė konstrukcija,
degtų molio plytų mūras, lauko riedulių ir plytų mūro pamatai, smailios arkos,
vertikalus erdvės skaidymas, gotikinis plytų rišimo būdas. Aušros Vartų g.
8 - gotikinis pastatas su reta Lietuvoje sgrafito (it. sgraffito - raižytas,
sienų tapybos dekoravimo technika) apdaila. Karmelitų g. 3 - gatvės fasade
eksponuojamas restauruotas gotikinio gyvenamojo namo siluetas. Viena iš seniausių
Vilniaus bažnyčių, statyta XIV a. viduryje - šv. Mikalojaus. Pagrindinį bažnyčios
fasadą pabrėžia kampiniai kontraforsai, pusapskritės arkos portalas. Už kelių
žingsnių Pranciškonų (Švenčiausiosios mergelės Marijos) bažnyčia. Po kryžiuočių
sugriovimo, 1421 m. bažnyčia atstatyta. Šaltiniuose rašoma, kad ją dengęs
gotikai būdingas labai aukštas stogas. Išliko gotikinis bažnyčios portalas,
dvi koplyčios su aštuonkampiais žvaigždės motyvo skliautais taip pat gynybinis
bokštelis su laiptais ir siauromis šaudymo angomis. Jo sienos puoštos rombiniu
juodų plytų raštu. Pilies g. 12 - tai netinkuotų raudonų plytų gyvenamasis
namas, statytas XVI a. Per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas ir atstatytas
1957 - 60 m. Gotikos raidos viršūnė Lietuvoje - šv. Onos bažnyčia. Ji išmūryta
prieš 1500 m., tačiau tikrasis jos architektas nežinomas. Bažnyčios fasade
yra daugiau kaip 30 rūšių profilinių plytų. 1902 - 1909 m. buvo atliktas kapitalinis
bažnyčios remontas, pakeistos sudūlėjusios fasado plytos, restauruoti vargonai.
Šalimais prisiglaudusi Bernardinų bažnyčia, kurią XV a. viduryje pastatė bernardinų
vienuoliai atkeliavę į Lietuvą.
VILNIAUS
BAROKAS
XVII a. I pusėje barokas (it. barocco - keistas, įmantrus) pasiekė Lietuvą.
Jam būdingas didingumas, prabanga, rafinuotumas. Vilniuje susiformavo savita
baroko mokykla, kuriai būdingi bažnyčių fasadai su dviem grakščiais bokštais
(šv. Kotrynos, Misionierių, šv. Rapolo). 1604 m. pradėta statyti šv. Kazimiero
bažnyčia, vainikuota kupolu su karūna. Nuostabūs yra Bazilijonų vienuolyno
vartai, projektuoti žymiausio Vilniaus baroko architekto J. Glaubico. 1633
m. buvo išmūryta šv. Teresės bažnyčia. Bažnyčios vidaus sienų tapyba vaizduoja
basųjų karmelitų gyvenimą ir šio ordino reformatorę ispanų vienuolę šv. Teresę.
Visų Šventųjų bažnyčia statyta 1620 - 30 m. Šv. Dvasios bažnyčia - viena puošniausių
Vilniaus barokinių bažnyčių. 1501 m. kunigaikščio Aleksandro iniciatyva ji
perstatyta ir atiduota dominikonų ordinui. Bažnyčioje yra šešiolika barokinių
altorių ir sakykla. 1776 m. bažnyčios vargonus pastatė Adam Gottlob Casparini
iš Karaliaučiaus. Tai - seniausi vargonai Lietuvoje. 1635 m. šv. Kryžiaus
bažnyčia, priklausiusi bonifratrų vienuolynui, buvo perstatyta iš dviaukščio
namo, priekyje pristačius vieną bokštą. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia - baroko
šedevras Lietuvoje. Joje yra apie du tūkstančius stiuko lipdinių. Ji pradėta
statyti 1668 m. pagal Krokuvos architekto Zaoro projektą.
SENAMIESČIO
CERKVĖS
Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė pastatyta XIV a. viduryje. Kiek
toliau yra viena seniausių Vilniaus cerkvių - šv. Paraskevjos, pastatyta 1345
m. Algirdo žmonos Marijos iniciatyva toje vietoje, kur buvo dievaičio Ragučio
šventovė. Šv. Mikalojaus cerkvė statyta 1514 m., vėliau pristatyta šv. Arkangelo
Mykolo koplyčia. 1866 m. sukurtas medinis portalas (Carskije vrata - Viešpaties
vartai) ikonostaso viduryje. Stiklių gatvės pradžioje buvo Voskresenskajos
cerkvė, statyta XVI a., kurios yra išlikę tik gotiški mūro fragmentai. Bazilijonų
vienuolyno architektūrinis ansamblis pradėjo formuotis XVI a. Šventosios Trejybės
cerkvė statyta 1514 m. Du šimtmečius ji priklausė unitams (lot. unitus - susivienijęs.
Tai Stačiatikių bažnyčios nariai, pripažįstantys Romos popiežiaus valdžią,
bet išlaikę savo apeigas ir bažnytinę slavų kalbą). Šv. Dvasios cerkvė pradėta
statyti XVI a. pabaigoje. Joje yra stačiatikių šventųjų Joano, Antono ir Eustacho
palaikai. Tai trys pirmieji kankiniai nužudyti 1347 m. Vilniuje už krikščionių
tikėjimą.
