EN / The text in English: https://www.vsaa.lt/en/restorers/
Minint Vilniaus istorinio centro įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 30-mečio sukaktį, neabejotinai svarbu pabrėžti ir indėlį žmonių, kurie prisidėjo prie senamiesčio paveldo išsaugojimo ir restauravimo.
Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz, 1745–1807) – žymus dailininkas, kurio istorinės tapybos darbai ir architektūros piešiniai tapo svarbiais šaltiniais atkuriant Vilniaus architektūros paveldą. Jis buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių sistemingai fiksuoti miesto vaizdus.
XX a. pirmoji pusė
Juozas Kamarauskas (Józef Komorowski, 1874–1946) – garsus dailininkas ir architektas, dailę studijavo Sankt Peterburge, Vilniuje gyvenęs nuo 1922 m. J. Kamarauskas dirbo Vilniaus vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje nuo 1939 m. Vieni svarbiausių jo darbų – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai (1944–1945). Architekto kūryba tapo svarbiu šaltiniu restauruojant Vilniaus senamiestį.
Juliusas Klosas (Juliusz Kłos, 1881–1933) – inžinierius architektas ir meno istorikas, reikšmingai prisidėjęs prie Vilniaus architektūros tyrimų. Statybos inžineriją jis studijavo Varšuvoje, architektūrą – Vienos aukštojoje technikos mokykloje. 1920–1933 m. dirbo Vilniaus universitete (tuometinio Stepono Batoro) profesoriumi, čia įkūrė ir vadovavo Architektūros skyriui. Jis tyrinėjo ir inventorizavo Vilniaus architektūros paminklus (Vilniaus katedros ir jos požemių tyrimai, 1932), rūpinosi jų apsauga, atnaujino Lenkų teatro rūmus (1925, dabar Vilniaus senasis teatras), Šv. Ignoto (1926), Šv. Teresės (1929) bažnyčias. J. Kloso detalūs architektūros brėžiniai ir tyrimai padėjo tiksliai atkurti istorinius pastatus ir suprasti jų istorinę raidą.
Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950) –architektas ir miesto tyrinėtojas, baigęs Paryžiaus specialiąją architektūros mokyklą; dirbo paveldo architektu Mazovijoje, vėliau, persikėlęs į Vilnių, dirbo miesto savivaldybės Architektūros skyriuje. Architektas dirbo inventorinant Vilniaus pastatus, atstatant Aukštutinės pilies vakarinį – Gedimino – bokštą; ypač daug istorinių rekonstrukcijų sukūrė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Bendradarbiavo su garsiu dailininku Juozapu Kamarausku, architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.
Jerzys Remeris (Jerzy Remer, 1888–1979) – lenkų meno istorikas ir paveldosaugininkas; studijavo meno istoriją Krokuvoje, muzeologiją ir paveldosaugą Paryžiuje. Nuo 1918 m. dirbo paveldosaugininku įvairiuose Lenkijos miestuose. 1922–1928 m., būdamas Vilniaus apskrities paveldosaugininku, dėstė meno istoriją ir restauravimą Vilniaus universiteto (tuometinio Stepono Batoro) Dailės fakultete, buvo Meno istorijos katedros vadovu. Išleido Vilniaus miesto kultūros paveldui skirtą eseistinę knygą.
XX a. antroji pusė
Sigitas Benjaminas Lasavickas (1925–1998) – dailininkas architektas, daug nusipelnęs Vilniaus architektūrinio sakralinio ir gynybinio paveldo išsaugojimui. Jis atliko architektūrinius tyrimus ir drauge su kitais architektais parengė šiuos konservavimo, restauravimo projektus Vilniuje: Sulistrovskių (Lopacinskių) rūmų Skapo g. (1953), Kapitulos namų Pilies g. (1956), Šv. Kazimiero bažnyčios (1955–1982), Arkikatedros (1956), Aukštutinės pilies liekanų (1956–1960), Naujojo arsenalo (su architektu K. N. Kitkausku, 1958–1965), gynybinės sienos ties Strazdelio ir Subačiaus gatvėmis (1961), Senojo arsenalo (su architektu E. Purliu, 1975–1985), gotikinių namų Vokiečių, Šv. Ignoto gatvėse (1982–1983). Sudarė pirmąjį Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektą (su architektais J. Šeiboku, K. Šešelgiu, 1958–1959).
Kazys Napoleonas Kitkauskas – vienas iškiliausių architektų restauratorių, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, dirbęs prie daugybės svarbiausių Vilniaus objektų: vadovavo Vilniaus arkikatedros tyrimams (1968–1986), rengė jos remonto ir priežiūros projektus (1970–1982), vadovavo Vilniaus žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų liekanų architektūros tyrimams (1987–2001), buvo vienas iš Valdovų rūmų atstatymo iniciatorių. Buvo Lietuvos valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas (1995–2010).
Romanas Jaloveckas – architektas ir restauratorius, specializacija – istorinių pastatų ir paminklų atkūrimas. Atliko Vilniaus senamiesčio 34–36 ir 54 kvartalų kompleksinius architektūrinius tyrimus, su kitais parengė 34 ir 54 kvartalų restauravimo projektus (1961–1968), Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje architektūrinius tyrimus ir parengė restauravimo projektą (1965–1979). Nuo 2003 m. buvo Valstybinės paminklosaugos komisijos Valdovų rūmų atkūrimo ir jų paskirties ekspertų komisijos narys.
Evaldas Purlys – pripažintas architektas restauratorius. Pagal jo projektus restauruotas namas Aušros Vartų g. 8, Jėzuitų noviciatas Šv. Ignoto g. 6, Šv. Mikalojaus bažnyčios frontonas ir šoniniai fasadai, Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės rytinis fasadas. Atlikti architektūriniai tyrimai, restauruota dalis patalpų arba fasado elementų Benediktinių vienuolyno Šv. Ignoto g. 3 ir 5, Pilininko namo Vilniaus Žemutinėje pilyje, Pilies g. 6, Skapo g. 8, Didžiojoje g. 35.
Marija Nemunienė – architektė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, per 150 įvairios apimties projektų autorė ar bendraautorė. Svarbesni projektai: Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus pastato, Pylimo g. 4, rekonstravimas ir pritaikymas universalaus kultūros centro veiklai (2014), Vilniaus rotušės, Didžioji g. 31, kapitalinis remontas (2012), Vilniaus rotušės rūsių tvarkybos darbai: restauravimas, konservavimas, pritaikymas (2016), Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso rytų paviljono ir pietų korpuso, Vilniaus g. 24, kapitalinis remontas (2018–2019) ir kt.
Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė – architektė restauratorė, vadovavo VU Istorijos fakulteto sienų tapybos restauravimo darbams (2006), atliko Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios rytų fasado sienų tapybos polichrominius tyrimus (2020).
Apie kitus senamiesčio restauratorius galite pasiskaityti lentelėje: Senamiesčio restauratoriai_lentelė