Vidurio
Europos regiono Pasaulio paveldo miestų organizacijos konferencijos (2003
metų birželio mėn. 13 d.)
REZOLIUCIJA
2003
metų birželio mėn. 13 dienomis Vilniuje įvyko pirmoji Vidurio Europos regiono
Pasaulio paveldo miestų organizacijos konferencija, kurią organizavo Vilniaus
miesto savivaldybė, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Lietuvos
UNESCO Nacionalinė komisija, Lietuvos respublikos Kultūros ir Aplinkos ministerijos,
Kultūros paveldo apsaugos departamentas. Joje dalyvavo specialistai iš Europos
kultūros kelių instituto, Tarptautinis kultūros paveldo apsaugos tyrimų
ir studijų centro (ICCROM), Jungtinių Tautų vystymo programos (UNDP), Pasaulio
paveldo miestų organizacijos (OWHC) bei UNESCO Pasaulio paveldo centro (WHC)
ir svečiai iš daugelio šalių.
Konferencijos
dalyviai pabrėžė, kad Pasaulio paveldo miestų organizaciją amžių sandūroje
papildė nauji nariai Vidurio Europos rytinio regiono miestai, kurie nuėjo
savitą urbanistinės raidos kelią ir kurį lėmė turtinga Rytų ir Vakarų kultūrų
įtaka, geopolitinės padėtis bei istorija. Šiandien šie miestai išgyvena
itin intensyvų urbanistinės raidos pasikeitimų laikotarpį. XXI a. jie iš
naujo atranda istorinės raidos ypatumus, juos puoselėdami kuria šiuolaikinę
urbanistinę architektūrą. Taikydami naujus planavimo ir valdymo būdus ir
plėsdami partnerystę tarp privataus, valstybinio ir savivaldos sektorių
bei skatindami visuomenės dalyvavimą ir ugdydami vietos bendruomenes, miestai
siekia išsaugoti savitumą, autentiškas kultūros vertybes, ir tradicijas.
Remdamiesi tarptautine istorinių miestų apsaugos ir šiuolaikinės urbanistinės
plėtros patirtimi bei 1972 m. UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo
globos, 1985 m. Europos Tarybos Architektūros paveldo apsaugos, 1992 m.
Europos Tarybos archeologijos paveldo apsaugos ir 2000 m. Europos Kraštovaizdžio
konvencijomis, konferencijos dalyviai parengė REZOLIUCIJĄ.
Jos
tikslai formuoti pažangesnius paveldosaugos politikos, mokslo, valdymo,
teritorijų planavimo ir visuomenės dalyvavimo paveldo vertybių apsaugoje
principus; kuo efektyviau taikyti miestų urbanistinės plėtros planavimo
ir valdymo metodus. Konferencijos dalyviai, sutelkę dėmesį į tris aktualiausias
urbanistinės paveldo apsaugos problemas ir kviesdami atsakingas regiono
valstybių ir miestų savivaldybių institucijas skirti joms didesnį dėmesį,
NUTARĖ:
I. Miesto urbanistinės kultūros tęstinumas ir paveldo apsauga
Palaikyti istorinių miestų urbanistinės kultūros raidos tęstinumą, suteikiant
prioritetą autentiškumo ir urbanistinio savitumo išsaugojimui.
Daugiau dėmesio skirti ne tik istoriniams miestų centrams, bet ir už jų
ribų išlikusioms urbanistinio paveldo vertybėms, tarp jų: medinei architektūrai,
dvarų ir rūmų kompleksams, sodams ir parkams, istorinių priemiesčių struktūroms
ir kt.
Į miestų teritorijų plėtros planavimą ir valdymą integruoti kultūros bei
gamtos paveldo apsaugą, skatinti atsakingų tarnybų bendradarbiavimą bei
šį bendradarbiavimą finansuoti.
Įgyvendinant miestų plėtros planus, siekti, kad nebūtų pažeista vietos
urbanistinė architektūra ir istorinės bei šiuolaikinės statybos santykis.
Gerinti gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ekonominėmis ir socialinio
skatinimo priemonėmis. Daugiau dėmesio skirti miesto kraštovaizdžiui, ypač
istoriniams želdynams ir parkams.
Propaguoti integruotos paveldo apsaugos principus, remiantis teisiniais
pagrindais ir teritorijų planais, bei skatinti atsakingų institucijų ir
visuomenės bendradarbiavimą.
Plėtros ir paveldo apsaugos prioritetus būtina nustatyti, remiantis viešumo
principais ir dalyvaujant specialistams, investuotojams ir gyventojams.
Atgaivinant istorinius miestų centrus, skatinti tradicijų perteikimą visuomenei.
Viešai skelbti įgyvendintų vertingų naujos statybos pastatų ir
restauravimo projektų autorius.
II.
Valstybės, savivaldybių bei visuomenės vaidmuo, tvarkant istorinius miestus
Valstybės ir savivaldybių institucijos turi vadovautis moderniomis teisinėmis
ir administracinėmis priemonėmis, kad būtų galima informuoti bendruomenę
urbanistinio planavimo klausimais.
Užtikrinti politikų ir valdininkų, kurie priima sprendimus integruotos
urbanistinės paveldo apsaugos valdymo klausimais, o taip pat suinteresuotų
visuomeninio ir privataus sektorių atstovų mokymą bei švietimą.
Skatinti valstybės ir savivaldybių valdininkų bei vietos bendruomenių
tarpusavio pasitikėjimą, rengiant bendrus seminarus, viešus urbanistinės
paveldosaugos ir planavimo sričių pristatymus bei aptarimus.
Užtikrinti pastovų informacijos, susijusios su integruota urbanistine
paveldo apsauga, platinimą visomis viešojo informavimo priemonėmis.
Valstybės ir savivaldybių institucijos, bendradarbiaudamos su vietos ir
užsienio bendruomenėmis, turi šiuolaikinėmis priemonėmis vystyti istorines
miesto tradicijas.
III.
Istoriniai miestai: senovė ir šiuolaikiškumas
Užtikrinti šiuolaikinės statybos darną istoriniame urbanistiniame kontekste,
bei stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų projektavimo ir įgyvendinimo
kontrolę.
Sudaryti projektavimo ir urbanistinių vertybių apsaugos rekomendacijas,
kurios užtikrintų aukštą statybos ir restauravimų darbų kokybę. Būtina aiškiai
diferencijuoti, kaip ir kada galima panaudoti naujas ir senas technologijas
bei medžiagas, ypač, kai tvarkomi istoriniai pastatai.
Valstybės ir savivaldybių institucijų priimti sprendimai dėl naujos statybos,
istorinių pastatų restauravimo ar atkūrimo istoriniuose miestų centruose
turi būti pagrįsti išsamiais moksliniais tyrimais ir viešai bei skaidriai
aptarti visuomenėje.