Šv. Onos bažnyčios plytų ekspozicija

Plyta – viena seniausių ir tvariausių statybinių medžiagų. Degtų plytų gamyba Romos imperijoje paplito valdant imperatoriui Augustui 27 m. pr. Kr.–14 m. po Kr. Šiaurės Europoje, Vokietijoje ir Danijoje, degtos plytos pradėtos plačiai gaminti tik XII a., o Lietuvoje – XIII a. antroje pusėje.

Viduramžiais tapusi pagrindine mūro statybos medžiaga, Lietuvoje plyta vyravo iki XX a., kai ją ėmė keisti silikatinės plytos, metalo ir gelžbetonio konstrukcijos. Šiandien plytų naudojimas dėl sąlyginai aukštos kainos menksta, bet dėl estetikos ir tvermės jų populiarumas išlieka.

Europoje kilusi XII a., Lietuvoje gotika klestėjo nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. Šv. Onos bažnyčia yra unikalus vėlyvosios gotikos kūrinys. Jos statybai 1495-1501 m., panaudotos daugiau nei  34-ių skirtingų profilių plytos. Privilegiją Vilniaus Šv. Onos bažnyčiai popiežius Aleksandras VI suteikė 1501 m. gegužės 22 d.

1903–1908 m. Lenkijos specialistams p. Duzefui Pijui Dziekonskiui ir Slavomirui Odzivolskiui vadovaujant sutvirtinti bažnyčios pamatai ir sienos, permūryti skliautai, restauruotas stogas. Tuomet pagaminta nemažai kokybiškų profilinių plytų, skirtų restauracijai – suirusiųjų pakeitimui.  Pagal architekto Antano Gvildžio projektą 2009 m. restauruotas pagrindinis fasadas ir stogo konstrukcija, atkurti šoniniai bokšteliai, čerpės pakeistos naujomis.

2021 m. pradžioje Vilniaus senamiesčio agentūra įrengė informacinę ekspoziciją, skirtą unikalioms Šv. Onos bažnyčios plytoms. Čia eksponuojama keletas autentiškų bažnyčios plytų. Prieš plytas degant, džiovinimo metu, jose atsitiktinai pėdsakus paliko lokiukas ir šuo.