Vainių (Pociejų) rūmų restauravimas

Roberto Zilinsko straipsnis apie rūmų istoriją, atliktus istorinius ir architektūrinius tyrimus bei atliktą restauravimą.

Pastatą Dominikonų ir Stiklių gatvėse, žinomą kaip Pociejų rūmai, teisingiau vadinti Vainių rūmais, nes Vainių giminė juos sukūrė ir valdė ilgiau, negu Pociejai. Dar ilgiau juos valdė Umiastovskiai, bet tai jau nebebuvo rūmai (tai buvo nuomojamos patalpos).

Seniausias radinys: sklype 2020 m. surastas plokščias akmuo, ant kurio piemenys ar medžiotojai kūrendavo ugnį maisto gamybai, kai čia dar nebuvo miesto.

Užstatymo raida: seniausias užstatymas – du gotiškai sumūryti namai galais į Dominikonų gatvę; išlikę pirminiai abiejų namų rūsių skliautai, švieslangių angos, laiptinės. Rytinio namo fasado mūro fragmentai su nišų arkomis eksponuojami interjere. Pirmąkart raštiškai namas dabartinių rūmų vietoje paminėtas 1600 m., tikėtina, kad į vieną valdą jau buvo apjungti abu namai, stovėję palei Dominikonų gatvę.

Trečias sklypas buvo statmenas pirmiesiems, išeinantis į Stiklių gatvę. Jame seniausias mūrinis darinys yra apie XVI a. vid. rūsys, statmenas Stiklių gatvei. Šis XVI a. pastatas, panaudotas kaip rūmų oficina, su arklidėmis pirmame aukšte, didele virtuve už jų link Stiklių gatvės, kuklesne fasadų puošyba. Namai virto rūmais palaipsniui, gali būti, kad tai truko tris dešimtmečius nuo 1668 iki 1698 m.
Po 1748 gaisro rūmai rekonstruoti mažai keičiant išorę. Antrame aukšte per šią rekonstrukciją suformuotas iki šiol vyraujantis patalpų išplanavimas, įrengta dabartinė paradinė laiptinė, kuri ilgą laiką buvo atvira, neturėjo lauko durų. Pirmame aukšte įrengtos dvi virtuvės, kurių vienos įspūdingas dūmtraukis dalinai išlikęs. Kada tiksliai rekonstruotas atskirai stovėjęs ūkinis pastatas ar oficina, nežinoma. Betyrinėjant tik sužinota, kad oficina turėjo dar vieną apvalią laiptinę. Dabartinis apvalios laiptinės priestatas ją atkartoja. Senesnysis laiptinės priestatas nugriautas statant dabartinį priestatą tarp rūmų ir oficinos palei Stiklių gatvę. Tai buvo paskutinis mūrinis statinys komplekse, pastatytas iki 1906, pavertęs kompleksą vienu pastatu.

2020 atskleista rūmų išvaizda labiausiai atspindi dviejų ilgiausiai juos valdžiusių savininkų istorinius laikotarpius: Vainių laikotarpį, kai rūmai buvo labiausiai išpuošti ir spalvingi bei Umiastovskių XX a. pradžios laikotarpį, kai rūmų architektūra buvo supaprastinta, o pats pastatas pritaikytas nuomai. Rūmai perdirbti į nuomojamą daugiabutį namą su 8 krautuvėmis, arbatine, kepykla ir tipografija pirmame aukšte. iena iš krautuvių buvo 1906 Marijos Šlapelienės įkurtas lietuviškas knygynas, veikęs iki 1945.

Architektūra:

Italijos įtaka ir arkados. Rūmų architektūroje labai akivaizdi Italijos įtaka, ne tik detalėse ir fasadų kompozicijoje, bet ir dėl atvirų arkadų gausos. Kieme atrastos trys atviros arkos, bet labiausiai drąsus ir mūsų klimatui nebūdingas dalykas yra atviros arkados abipus pagrindinių vartų, po antruoju rūmų aukštu. Palaipsniui arkados paverstos patalpomis. Virš arkados po Dominikonų gatvės korpusu, kuris ilgai buvo vienos patalpos pločio, buvusi lodžija XVIII a. antrame aukšte uždengta stogu ir arkada, kuri po to dar ilgą laiką buvo atvira.
Fasadų spalvos. Pradžioje rūmai buvo nudažyti juodai, plokštumos nutinkuotos šiurkščiai, sudarant tąšyto akmens įspūdį, o angų apvadai, karnizai ir langų sandrikai – itin lygiai, sudarant poliruoto akmens įspūdį. Bet visai netrukus fasadų plokštumos tarp piliastrų, karnizų, angų apvadų ir sandrikų buvo perdažytos šviesiau, imituojant šviesiai pilką akmenį, o nišos – Venecijos raudona spalva ir fasadai papuošti papildomais daržovių girliandas vaizduojančius lipdiniais, simbolizuojančiais šeiminikų vaišingumą.
Įdomu, kad ir po rūmų perdažymo monochromiškai ryškios Vainių laikmečio spalvos buvo vis atrandamos ir atkartojamos. Paskutinis tą padarė architektas Antanas Kunigėlis rekonstruodamas rūmus 1973, patyręs dėl neįprastų spalvų derinio paveldosaugos valdininkų pasmerkimą.

Šeimininkai:

Prieš 1600 (?) – 1612 Eustachijus Valavičius, Lietuvos dvasinis referentas, vėliau – vyskupas
1612 – 1636 Mykolas Bretšneideris, Vilniaus karališkasis auksakalys
1636 – 1668 M. Bretšneiderio našlė
1668 0- 1700 Aleksandras Jasienieckis Woyna (Vainius), giminė save kildino iš Gedimino brolio, Polocko kunigaikščio Vainiaus
1700 – 1747 (?) Teresė Vainiūtė,  kuri ištekėjo už Konstantino Benedikto Bžostovskio, o vėliau – už Aleksandro Pociejaus.
1747 (?) – 1816 Aleksandras Pociejus ir jo paveldėtojai
1816 – 1940 grafas Kazimieras Umiastovskis
Nuo 2020 vasaros įsikūrė “Senatorių pasažas” (restoranai, parduotuvės ir nuomojamos patalpos)