Vilniaus amatininkai Kaziuko mugėje 2017

Kasmet atsinaujinanti Kaziuko mugė vyko Vilniaus istoriniame centre – UNESCO Pasaulio paveldo vietovėje kovo 3 – 5 d. Tęsiant Kaziuko mugės tradicijas šiemet atidarymą ir vėl nuspalvino Vilniaus amatininkų vėliavos. Nuo ,,bačkos” Žemės ūkio ministras B. Markauskas ir V. Urba pasveikino gausią miestiečių ir svečių minią, o meras paskelbė 2017 m. Šv. Kazimiero mugės pradžią.

Šioje mugėje Amatų programos dalyviai prekiavo nedrauge, nes prekyvietės buvo suskirstytos pagal amatų rūšis. 2004 – 2007 metais amatininkai ne tik prekiavo, bet įkurdindavo Amatų miestelį Tymo kvartale, o 2008 m. – Odminių skvere, kur demonstruodavo amatų gamybą, kurdavo smagią šventinę nuotaiką, leisdavo mugės dalyviams patiems išbandyti savo kūrybinius sugebėjimus, dalindavosi amatų gamybos paslaptimis ir žiniomis. Tačiau vis nepavyksta išsiderėti ir susitarti su organizatoriais, kad Vilniaus miesto amatininkai kasmet prekiautų ir amatus demonstruotų nusistovėjusioje toje pačioje vietoje.

Visų mugės lankytojų vardu dėkojame Vilniaus miesto amatininkams, kurie atsitraukdami nuo savo prekyviečių, dalyvauja rengiamose miesto ceremonijose Kaziuko mugės metu.

Kaziuko mugėje pirmą kartą pristatyta unikali edukacinė paroda „Siūlo kelias“, kurią sukūrė ir parengė Vilniaus dailiųjų amatų asociacija kartu su didžiausiu kultūros istorijos muziejumi Norvegijoje „Norsk Folkemuseum“, įgyvendinusios tarptautinį projektą „Gaminu ir augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“ apie tekstilės gamybos tradicijas Lietuvoje ir Norvegijoje XIX – XX a. pradžioje. Paroda veikė palapinėje Katedros aikštėje; ją pristatė Lars Olav Lyngstad Muren iš muziejaus „Norsk Folkemuseum“ (Oslas) ir Anne Kristin Moe iš Nordfjordo kultūros istorijos muziejaus NordfjordFolkemuseum (Sandanė). Lietuviškąjį „siūlo kelią“ pristatė Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos edukatorė Marija Kajotienė ir Ukmergės rajono Krikštėnų kaimo bendruomenės edukatorės Janina Svetlikauskienė ir Dalia Banišauskaitė. Buvo demonstruojamas intriguojantis lietuviško lino ir norvegiškos vilnos kelias nuo pluošto iki audinio, atskleidžiami skirtumai bei panašumai tarp abiejų kultūrų. Šiuolaikiniai žmonės vėl pradėjo vertinti rankų darbą ir vis dažniau svajoja tapti unikalaus produkto, kuris turi savo istoriją ir vertę, gamintojais. Kiekvienam jaunam žmogui, svajojančiam pratęsti savo protėvių darbą, mobiliame stende eksponuojama paroda ne tik leido įsitikinti, kad senųjų tradicijų pažinimas gali tapti perspektyvia profesija,– kiekvienas norintis galėjo pats sudalyvauti darbo procese. Pamatyti, kuo skiriasi sėklinis ir pluoštinis linas, sužinoti, kaip jis buvo rišamas į pėdus, džiovinamas lauke ant karčių, vėliau šukuočio pagalba atskiriamos galvutės su sėklomis. Parodos lankytojai sužinojo, kaip išmirkytas linas buvo džiovinamas, pamatė, kaip mintuvo pagalba išbyrėdavo spaliai ir sužinojo, kam skirtas brauktuvas ir šukuotuvė. Ne ką mažiau dėmesio sulaukė vilnos ir lino apdirbimo įrankiai: avikirpės žirklės, karšimo šukos, verpstukai, verpimo ratelis, siūlų vyniotuvas, lanktis, skietelis. Tai egzotiką šių dienų žmogui, o mūsų protėviai be jų neįsivaizdavo savo buities. Jie sakydavo, kad audimas – tai procesas, kuris gydo sielą ir mintis. Paroda vėliau bus pristatyta Ukmergės kultūros centre ir Pavirvytės dvaro sodybos dvarininko name, esančiame Mažeikių rajone.

Daugiau informacijos:
Irena Sakalauskienė

el. paštas i.sakalauskiene@vsaa.lt; tel. (8 5) 212 2535