PLYTOS GOTIKINIAME MŪRE LIETUVOJE

Mediena ir plytos yra pagrindinės istoriškai tradicinės statybinės medžiagos Lietuvoje. Plyta – tai stačiakampio gretasienio formos gaminys mūrijimui. Ilgoji plytos kraštinė vadinama ilginiu, o trumpoji – trumpiniu.

Pirmosios molio (keraminės) plytos Lietuvoje buvo pradėtos gaminti XIII –- XIV a. plytų gamyba ir mūrijimo menas atėjo į Lietuvą iš Vokietijos ir Lenkijos. Pirmiausiai plytos buvo naudojamos pilių, bažnyčių ir vienuolynų statybai. XIV a. pabaigoje Lietuvą pasiekė XII a. Prancūzijoje kilęs ir po Vakarų Europą pasklidęs gotikos stilius, kuris Lietuvoje užtruko iki XVI a. pabaigos. Gotikos laikais iš plytų buvo išmūrijamos ypač sudėtingos konstrukcijos ir meniškos architektūrinės formos.

Plytų dydžiai laikomi vienu svarbiausių šios statybinės medžiagos rodiklių, pagal kurį daugelyje šalių netgi datuojami pastatai. Plytų dydžiui apibrėžti patogumo sumetimais naudotas pėdos ilgis ~ 30 cm. Pagal šią sistemą plytos ilgis buvo apie 30 cm, plotis – apie 15 cm (pusė pėdos ilgio), o plytos aukštis buvo lygus trečdaliui jos ilgio – 15 cm. Visą gotikos laikotarpį mūsų krašte naudotos dvejopos plytos: stambios, didesnės nei kitose šalyse ir mažesnio formato, tokios kaip Lenkijoje ir Vokietijoje. XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje Lietuvos stambiųjų plytų matmenys buvo 295÷325x140÷160x85÷95 mm; mažesniosios plytos visą laiką išliko 260÷280x120÷130x78÷91 mm. Ir vienų, ir kitų plytų ilgio bei pločio santykis buvo didesnis kaip 2. XV a. pabaigoje – XV a. pradžioje kai kurių stambiojo formato plytų proporcijos pasikeitė – jų ilgio ir pločio santykis prilygo 2, pavyzdžiui, 360x180x105 mm.

XV –- XVI a. gaminant plytas, vienoje didžiojoje plokštumoje buvo daromos braukos-grioveliai, tam kad plytos paviršius nesutrūkinėtų džiovinant. Šie grioveliai dažniausiai eina išilgai plytos. Jie buvo braukiami pirštais tik ką suformuotoje plytoje. Gotikinėse plytose galima rasti ir gyvūnų pėdų, ir žmonių pirštų atspaudų. Gamintojai savo produkciją žymėjo įrėždami ar įspausdami suformuotoje plytoje savo ženklus. Ženklo gylis priklausė nuo to, ar įspaudimas buvo padarytas šviežiame molyje, ar pusiau, ar jau beveik išdžiūvusiame. Plytų spalva priklausė nuo regione gaunamo molio ir galėjo būti nuo sodriai gelsvos iki blyškiai rausvos. Perdegtos (klinkerinės) juodos plytos buvo naudojamos mūrui sustiprinti, o tuo pačiu juodomis plytomis buvo sukuriamas ir tam tikras puošybinis ar semantinis raštas.

Įvairioms puošybos formoms išgauti buvo gaminamos profilinės plytos. Lietuvos gotikiniuose pastatuose priskaičiuota apie 140 rūšių profilinių plytų. Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje priskaičiuojama net iki 33 rūšių profilinių plytų. Pagal paskirtį jos grupuojamos į konstrukcines ir dekoratyvines. Konstrukcinės profilinės plytos skirtos atskirų pastato dalių, esančių skirtingose plokštumose, jungimui. Dekoratyvinės profilinės plytos pagal naudojimą skirstomos į sudarančias profilinius elementus ir pavieniui mūrijamus keraminius elementus. Profilinius elementus sudarančios plytos buvo skirtos portalams, angokraščiams, karnizams, nerviūroms, laiptų porankiams. Pavieniui mūrijami keraminiai elementai buvo skirti puošybai. Kai profilis nesudėtingas, plytos buvo padaromos medinėse formose, kurių dvi lygios sienelės buvo pakeičiamos specialiomis figūrinėmis. Sudėtingi reljefiniai gaminiai formuoti atspaudžiant molio masę specialiose matricose, išpjaustytose iš kieto medžio. Profilinėse plytose, kaip ir paprastose, darytos braukos, o džiovinimas ir deginimas nesiskyrė nuo paprastų plytų.

Tarpusavyje plytos rišamos įvairiai. Ankstyviausių Lietuvoje žinomų mūrinių pastatų plytos surištos be sistemos. XIII – XIV a. I pusei, Lietuvai (ir visam Baltijos jūros regionui) būdingas vendinis (baltiškasis) plytų rišimo būdas, kuriam būdinga dviejų ilginių ir vienos trumpinės plytos kaita eilėse. XIV – XVI a. I pusei būdingas gotikinis plytų rišimo būdas, kur kiekvienoje eilėje keitėsi viena ilginė ir viena trumpinė plyta.

 

Parengta pagal straipsnį „Lietuvos gotikinių bažnyčių statybos technikos bruožai”.
V.Levandauskas ir A.Jankevičienė. 2002 m., konsultuojant inžinieriui-restauratoriui Petrui Kanevičiui.