RYGOS CHARTIJA
Dėl autentiškumo ir istorinės rekonstrukcijos kultūros paveldo atžvilgiu

Mes, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos delegacijos, kartu su kolegomis iš ICCROM, Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, susirinkome 2000-siais spalio 23–24 d.d. čia, Rygoje, Latvijoje, į Regionalinę konferenciją – Dėl autentiškumo ir istorinės rekonstrukcijos kultūros paveldo atžvilgiu, kuri buvo inicijuota ICCROM, pakvietus UNESCO Latvijos Nacionalinei Komisijai ir Latvijos Valstybinei paminklų apsaugos inspekcijai, bendradarbiaujant su Pasaulio paveldo komitetu ir Latvijos sostinės kultūros fondu,

pripažįstant,
kad tarptautinės nuomonės esmė išdėstyta Venecijos Chartijoje (1964) ir kituose ICOMOS doktrinų tekstuose,tarp jų Burra Chartijoje (1979), Florencijos Chartijoje, Lozanos Chartijoje (1990) ir Nara dokumente (1994), o taip pat UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijoje (1972) bei UNESCO Nairobi rekomendacijose (1976), nurodoma prielaida prieštaraujanti kultūros paveldo rekonstrukcijai,

išskyrus
aplinkybes, kur rekonstrukcija yra būtina dėl vietos išlikimo; kur „vieta“ dėl pažeidimo ar pakeitimo yra nepilnos apimties; kur ji atgauna kultūrinę „vietos” svarbą; arba yra kaip atsakas į katastrofišką netektį dėl stichinių gamtos ar žmogaus veiklos sukeltų nelaimių, ir

numatant,
kad visada rekonstrukcija gali būti vykdoma be spėliojimo ar kompromiso in situ esančiose liekanose,ir kad bet kuri rekonstrukcija yra aiški, grįžtama, ir mažiausiai būtina išsaugojimui ir vietos parodymui,

pažymint
Kad ypatingai šalyse, kurios neseniai atgavo savo nepriklausomybę, rekonstrukcijos ir autentiškumo problemos tapo ypatingu rūpesčiu dėl dabar planuojamų ir įgyvendinamų gausių pasiūlymų,

sutinkame, kad
1. kultūros paveldo vertė yra kaip įrodymas apčiuopiamos ar neapčiuopiamos praeities žmonių veiklos, ir kad bet koks įsikišimas, netgi reikalingas išsaugojimui, neišvengiamai paliečia tą akivaizdžią kokybę, ir tokiu būdu jis turėtų būti minimalus.
2. kultūros paveldo priežiūra ir remontas turėtų būti pirminis uždavinys vykdant išsaugojimo darbus, pripažįstant, kad kiekvienas istorinis laikotarpis turi savo išskirtinį stilių, kuris nepakartoja anksčiau naudotą formalų žodyną ir raiškos priemones.
3. išsaugojimo darbų (ir/arba rekonstrukcijos) tikslas yra išlaikyti ir atskleisti su tuo susijusią kultūros paveldo reikšmę,
4. autentiškumas – yra kokybės kriterijus, pagal kurį kultūros paveldo požymiai (tarp kurių projektavimas, medžiagos, meistriškumas, aplinka, funkcija, tradicijos ir dvasia) patikimai ir tiksliai liudija jų reikšmę,

tikime, kad
5. kultūros paveldo kopijavimas yra, apskritai klaidingas praeities liudijimo vaizdavimas, ir kad kiekvienas architektūros kūrinys turėtų atspindėti jo paties sukūrimo laiką, taigi dažnai architektūrinei situacijai derantis naujas pastatas gali įsijungti į aplinkos kontekstą,

bet
6. esant išskirtinėms aplinkybėms, kultūros paveldo, prarasto, dėl stichinių gamtos ar žmonių veiklos sukeltų nelaimių, rekonstrukcija gali būti priimtina,

kada su tuo susijęs paminklas turi išskirtinę meninę, simbolinę ar aplinkos (miesto ar kaimo) reikšmę regiono istorijai ar kultūroms;

su sąlyga, kad
– yra atitinkama tyrimų ir istorinė dokumentacija (tarp jų ikonografinė, archyvinė ar natūros įrodymai);
– rekonstrukcija nefalsifikuoja viso miesto ar kraštovaizdžio konteksto; ir
– nebus pakeistas esantis reikšmingas istorinis audinys; ir

visada su sąlyga, kad rekonstrukcijos poreikis buvo nustatytas per išsamias ir atviras konsultacijas tarp valstybės ir vietos valdžios bei su tuo susijusios visuomenės

ir reikalaujame
7. kad visos su tuo susijusios vyriausybės ir administracijos įjungtų šį dokumentą ir suteiktų jam prasmę valstybinėje ir vietos politikoje bei praktikoje, o akademinės institucijos įtrauktų jį į savo mokymo programas.

Rygos chartiją parašė Mokslinis komitetas, specialiai suburtas šiam tikslui Rygos konferencijos metu. Komiteto pirmininkas Janis Lejnieks (Latvija), nariai: Christopher Young, U.K., Gediminas Rutkauskas, Jonas Glemža (Lietuva), Hain Toss (Estija), Janis Krastins (Latvija), Vasily Chernik (Baltarusija), Evnika Liniova (Ukraina), Herb Stovel (ICCROM). Pagrindą Komiteto darbui sudarė projektai, kuriuos pateikė Janis Krastins, Herb Stovel ir Juris Dambis.

THE RIGA CHARTER
On Authenticity and Historical Reconstruction in Relationship to Culture Heritage

We, the delegations of Estonia, Latvia, Lithuania, Belarus and Ukraine, together with colleagues from ICCROM, Canada, the United States of America and the United Kingdom, assembled here in Riga, Latvia, from 23rd to 24th October, 2000, for the Regional Conference on Authenticity and Historical Reconstruction in Relationship to Cultural Heritage, initiated by ICCROM, at the invitation of the Latvian National Commission for UNESCO and the State Inspection for Heritage Protection of Latvia, in co-operation with the World Heritage Committee, and the Cultural Capital Foundation of Latvia,

recognising
that the body of international opinion as stated in the Venice Charter (1964) and other ICOMOS doctrinal texts including the Burra Charter (1979), the Florence Charter (1981), the Declaration of Dresden (1982), the Lausanne Charter (1990) and the Nara Document (1994), as well as, the UNESCO Convention Concerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage (1972) and the UNESCO Nairobi Recommendation (1976) establish a presumption against reconstruction of the cultural heritage,

excepting
circumstances where reconstruction is necessary for the survival of the place; where a ‘place’ is incomplete through damage or alteration; where it recovers the cultural significance of a ‘place’; or in response to tragic loss through disasters whether of natural or human origin, and

providing
always that reconstruction can be carried out without conjecture or compromising existing in situ remains, and that any reconstruction is legible, reversible, and the least necessary for the conservation and presentation of the site,

noting
that particularly in countries which have recently regained their independence, issues of reconstruction and authenticity have become of particular concern, because of the large number of proposals now being planned and realised,

agree that
1. the value of cultural heritage is as evidence, tangible or intangible, of past human activity, and that intervention of any kind, even for safeguarding, inevitably affects that evidential quality, and so should be kept to the minimum necessary,
2. the maintenance and repair of cultural heritage should be the primary focus of current conservation work, recognising that each historical period has its own particular style which does not replicate previously used formal vocabulary and means of expression,
3. the purpose of conservation (and/or reconstruction) is to maintain and reveal the significance of the cultural heritage,
4. authenticity is a measure of the degree to which the attributes of cultural heritage (including form and design, materials and substance, use and function, traditions and techniques, location and setting, and spirit and feeling, and other factors) credibly and accurately bear witness to their significance,

believe that
5. replication of cultural heritage is in general a misrepresentation of evidence of the past, and that each architectural work should reflect the time of its own creation, in the belief that sympathetic new buildings can maintain the environmental context,

but that
6. in exceptional circumstances, reconstruction of cultural heritage, lost through disaster, whether of natural or human origin, may be acceptable,

when the monument concerned has outstanding artistic, symbolic or environmental (whether urban or rural) significance for regional history and cultures;

provided that
– appropriate survey and historical documentation is available (including iconographic, archival or material evidence);
– the reconstruction does not falsify the overall urban or landscape context; and
– existing significant historic fabric will not be damaged; and

providing always that the need for reconstruction has been established through full and open consultations among national and local authorities and the community concerned

and urge
7. all concerned governments and administrations to integrate this document and those which give it context into national and local policies and practices, and all concerned academic institutions to include it in their training programmes.

The Riga Charter was composed by the Scientific Committee organised for that purpose during the Riga meeting. The Committee was chaired by Janis Lejnieks (Latvia), and included Christopher Young, U.K., (who acted as Rapporteur), Gediminas Rutkauskas, Jonas Glemza, (Lithuania), Hain Toss (Estonia), Janis Krastins (Latvia), Vasily Chernik (Belarus), Evnika Liniova (Ukraine), Herb Stovel (ICCROM). The work of the Committee was based on written drafts submitted by Janis Krastins, Herb Stovel and Juris Dambis.