VILNIAUS SENAMIESČIO APSAUGA

Atskirais Vilniaus senamiesčio architektūros ir archeologijos paveldo paminklais buvo pradėta rūpintis jau nuo 19a. pradžios. Nuo 20 a. pradžios iki 1955 m. nemaža dalis architekturinių paminklų buvo restauruojami fragmentiškai: tvarkomi stogai, yrančios sienos, remontuojami langai, durys, atnaujinami ir dažomi fasadai bei tvarkoma pastatų aplinka. Tačiau 1960 m. Vilniaus miesto generaliniame plane numatyti uždaviniai suskaldyti senamiestį kertamosiomis magistralėmis kėlė realią šios unikalios miesto dalies sunaikinimo grėsmę, tad kartu iškilo reikmė Vilniaus senamiestį gelbeti. Tam 1956-1958 m. buvo sudarytas kompleksinis Vilniaus Senamiescio rekonstrukcijos projektas. Tai buvo pirmasis tokio pobudžio projektas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Tuomet buvo pradėta nuosekliai rekonstruoti pavienius vertingiausius senamiesčio objektus, imtasi netiesioginės bažnyčių apsaugos. Nuo 1960 m. vidurio buvo pradėti rengti Vilniaus senamiesčio kvartalų regeneravimo projektai, juose buvo numatyti sistemingi rekonstrukcijos darbai. Pirmieji tokie projektai buvo parengti 1972 - 1973m. Šie projektai buvo kuriami 1964 m. miesto generalinio plano pagrindu ir numatė, kaip gatves pritaikyti automobilių bei viešojo transporto eismui ir jį plėtoti; kaip kompleksiškai restauruoti kvartalus ir atkurti keleto iš jų, sugriautų per karą, urbanistinį tūrį tuometinės architektūros stiliumi.
1973 m. Vilniuje vyko Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS simpoziumas, skirtas istorinių miestų išsaugojimo bei kvartalų regeneravimo problemoms. Vilniaus senamiesčio regeneravimas buvo labai palankiai įvertintas ir pripažintas tarptautinio lygio paminklotvarkos ir istorinės urbanistikos atgaivinimo pavyzdžiu.

1988 -1992 m. buvo parengtas trečiasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas. Jame pirmą kartą buvo nagrinėta istorinių sklypų ribų raida, pateiktas tvirtinti sklypų planas su statybos ir paminklotvarkos darbų reglamentavimu. Projektas padėjo 1994 m.įtraukti Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šis svarbus Vilniaus senamiesčio, kaip Lietuvos istorijos, urbanistikos, kultūros ir paveldo vertybės pripažinimas tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, paskatino ir toliau kryptingai planuoti jo saugojimo, gaivinimo ir plėtojimo veiklą. Taigi, nuo 1996 m. ši su Vilniaus senamiesčiu susijusi veikla buvo reglamentuojama visuose pagrindiniuose su miesto planavimu susijusiuose dokumentuose.Jie padėjo nustatyti tolesnius senamiesčio atgaivinimo darbus, planuoti regeneravimo veiklą, numatyti svarbiausius veiksmus, gerinant senamiesčio, o drauge ir Lietuvos sostinės įvaizdį.

atgaivinimo strategija


senamiesčio detalusis
planas, reglamentas,
specialusis planas

miesto bendrasis planas
1998 - 2005

miesto strateginis planas
2002 - 2011