PAŽINKIME VILNIAUS SENAMIESTĮ


VšĮ Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros Informacinis centras nuo 2000 m. rengia pažintinius teminius pasivaikščiojimus moksleiviams po Vilniaus senamiestį. Čia rasite septynių tokių pasivaikščiojimų, skirtų įvairaus amžiaus moksleivių grupėms su lydinčiuoju mokytoju, aprašymus. Vidutinė vieno pažintinio pasivaikščiojimo trukmė 1 val. 15 min.

( Teminių pasivaikščiojimų ŽEMĖLAPIS )
( Lietuvos moksleivių bei suaugusiųjų grupėms rengiamų kultūrinių pasivaikščiojimų-ekskursijų po Vilniaus senamiestį ĮKAINIAI )

Visas šias ekskursijas galite užsisakyti: Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje
el. paštu k.vizinyte@vsaa.lt
tel. (8 5) 212 1851


MIESTO ISTORIJOS IŠTAKOS
Pažintinį pasivaikščiojimą pradėsime nuo Mindaugo, o baigsime prie Gedimino paminklo. Pamatysime seniausių Vilniaus pastatų liekanas Pilies (Gedimino) kalno papėdėje ir Katedros aikštėje, išgirsime Vilniaus miesto kūrimosi XIII–XIV a. istoriją. Siūlome šį pasivaikščiojimą sujungti su ekskursijomis į Katedros požemius, Gedimino pilies bokštą, Nacionalinio muziejaus padalinius.
Aukštutinės ir Žemutinės pilių (Valdovų rūmų) ir Kalnų parko teritorija – tai Vilniaus kūrimosi lopšys. Vilnelės ir Neries santakoje, ten, kur dabar Kalnų parkas, senovėje kūrėsi pirmosios medinių statinių gyvenvietės. Nuo priešų jas saugojo statūs kalvų šlaitai, sutvirtinti plūkto molio pylimais, rąstų ir akmenų sienomis. XIII– XIV a. ant Plikojo (dabar Trijų kryžių), Stalo ir gretimų kalvų stovėjo medinė Kreivoji pilis. Po daugkartinių puolimų 1390 m. kryžiuočiai pilį su gyvenviete sudegino, nuo tada pagrindine tapo Aukštutinė pilis ant Pilies kalno, o jos papėdėje kūrėsi mūrinė Žemutinė pilis. Pilies kalno šiaurinėje papėdėje galime pamatyti išlikusią pilių gynybinės sienos dalį.
Katedros aikštėje buvusios gynybinės sienos, bokštų ir vartų vietos yra pažymėtos raudono granito juostomis. Katedros varpinės bokšto apatinė dalis – tai buvęs gynybinis bokštas. Jis yra vienas iš seniausių mūrų Vilniuje. Katedros požemiuose galime pamatyti XIII a. šventovės liekanas, o Pilies kalno papėdėje – neišlikusių Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnytėlių pamatų kontūrus. Dabar iš senųjų Vilniaus pilių beliko tik Gedimino bokštas ir Aukštutinės pilies griuvėsiai.
Žemutinė pilis (Valdovų rūmai) nugriauta 1801 m. Jos liekanas ir kultūrinį sluoksnį, siekusį net 8 metrus, 1985–2005 m. tyrinėję archeologai aptiko net 200 000 įvairių radinių: indų nuolaužų, papuošalų, monetų, spynų, raktų, keraminių koklių, statinių papuošimų detalių. Ant Valdovų rūmų pamatų 2002–2009 m. atstatyti naujieji Valdovų rūmai, kuriuose veiks muziejus, vyks iškilmingi renginiai ir svečių priėmimai.

SAVIVALDA IR ROTUŠĖ
Rotušės aikštėje kalbėsime apie miesto savivaldos ir Rotušės pastato istoriją. Papasakosime ir apie kitus Rotušės aikštės pastatus, tada eisime Vokiečių gatve iki buvusios magistrato vietos Dominikonų gatvėje.
Vilniui miesto savivaldos (Magdeburgo) teises 1387 m. suteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija, išduota Merkinėje. Ja miestui suteikta žemė, ant kurios jis buvo įsikūręs, o miestiečių bendruomenei – teisė organizuoti miesto savivaldą, pagrįstą laisvės, pareigos ir atsakomybės principais. Magdeburgo teisė nuo XIV a. iki XVIII a. pabaigos buvo stabili ir patikima vietos savivaldos forma Lietuvoje. Vilniaus valdymo funkcijas vykdė Rotušėje įsikūręs magistratas, kurį sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai, vadovaujami vaito. Magistratas rūpinosi viešąja tvarka, miestiečių kariniu parengimu, priešgaisrine apsauga, miesto ūkio tvarkymu, mokesčių rinkimu bei iždu, maisto atsargų kaupimu, cechų statutų tvirtinimu.
Nuo 1503 m. minimas seniausias Vilniaus rotušės pastatas, stovėjęs dabartinės Rotušės vietoje, kurio pagrindinis įėjimas ir aikštė žvelgė į Šv. Kazimiero bažnyčią. Pastatas ne kartą buvo perstatytas, o dabartinę klasicistinę išvaizdą drauge su aikšte įgavo 1799 m., atlikus rekonstrukciją pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą. Carinės Rusijos valdymo metu, 1840 m. panaikinus Lietuvos statutą ir Vilniui netekus Magdeburgo teisių, buvo panaikinta miestiečių savivalda. Nuo to laiko miesto valdžia ne kartą keitė pavadinimą (dūma, miesto valdyba, deputatų taryba) bei būstinės vietą (Dominikonų g., Lukiškių a., Gedimino pr.).
Nuo 1990 m. gyventojų ketveriems metams renkamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą sudaro 51 narys, jai vadovauja miesto meras. Nuo 2004 m. Vilniaus miesto savivaldybė įsikūrė moderniame 20-ies aukštų pastate Konstitucijos pr. 3. Šalia esančią Europos aikštę supa prekybos centras ir 33 aukštų verslo centras „Europa“ – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse. Senojoje Vilniaus rotušėje vyksta parodos, koncertai, konferencijos, reprezentaciniai miesto ir valstybės renginiai.

VILNIAUS ŠVENTOVĖS
Pasivaikščiojimo metu aplankysime tris skirtingų tikybų šventoves ir aptarsime tų šventovių panašumus bei skirtumus. Galimi du variantai: 1) Šv.Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia, Šv. Dvasios stačiatikių soboras ir Šv.Teresės katalikų bažnyčia; 2) Buvusi Didžioji žydų sinagoga, Evangelikų liuteronų bažnyčia, Evangelikų reformatų bažnyčia ir Šv. Mikalojaus katalikų bažnyčia. Kalbėsime ne tik apie skirtingas religines bendruomenes ir vienuolijas, bet ir apie tų bendruomenių apgyvendintų skirtingų senamiesčio dalių ypatybes. Siūlome šį pasivaikščiojimą sujungti su ekskursija į Bažnytinio paveldo muziejų.
Vilniaus senamiestyje yra 29 istorinės šventovės: katalikų, stačiatikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų bažnyčios bei žydų sinagoga. Lukiškių aikštėje stovėjo, bet iki mūsų dienų neišliko totorių mečetė. Už senamiesčio ribų, Žvėryne, yra karaimų kinesė. Nuostabu, kokie įvairūs buvo Vilniaus gyventojai pagal tikybas, tautas, kalbas bei papročius. Seniausios bažnyčios stovėjo Pilių teritorijoje: Šv. Martyno bažnyčia ant Pilies kalno (neišlikusi), senoji Šv. Onos bažnyčia Pilies kalno papėdėje (išlikę pamatai) ir senoji XIII a. Katedra.
Dar prieš Lietuvos krikštą Vilniuje cerkves statėsi stačiatikiai, atvykę iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Stačiatikių bendruomenė, kuriai priklausė ir kai kurie Lietuvos valdovų šeimų nariai, iki XV a. buvo gausiausia. Dabar senamiestyje yra išlikę keturios stačiatikių bažnyčios. Švč. Trejybės (Bazilijonų) bažnyčioje XVII–XVIII a. meldėsi unitai, ši bažnyčia ir dabar priklauso graikų apeigų katalikų bendruomenei (unitams). Iš XIV–XVI a. išliko gotikinės Šv. Mikalojaus, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, iš XVII a. – renesansinės Šv. Mykolo ir Šv. Stepono bažnyčios.
XVII–XVIII a. senamiestyje pastatyta net 16 baroko stiliaus bažnyčių; jų liekni bokštai ir puošnūs kupolai senamiestį daro nepakartojamą. XIX a. viduryje carinė Rusijos valdžia uždarė daugumą katalikų vienuolynų ir bažnyčių, jos stovėjo apleistos arba paverstos stačiatikių cerkvėmis, vienuolynai tapo kareivinėmis. Sovietiniais laikais daug šventovių irgi buvo paverstos sandėliais, gamybinėmis dirbtuvėmis, geriausiu atveju – muziejais. Tik nedaugelis bažnyčių tuomet veikė pagal paskirtį.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bažnyčiai priklausę pastatai sugrąžinti tikriesiems šeimininkams. Nuo to laiko bažnyčios kruopščiai restauruojamos, stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentiškumo. Atnaujinta Šv. Kazimiero bažnyčia, restauruotoje Šv. Mykolo bažnyčioje įrengtas Bažnytinio paveldo muziejus, restauruotoje Šv. Kotrynos bažnyčioje – Koncertų salė. Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas pritaikyti turistams lankyti.

MIESTO GYNYBINĖ SIENA
Pasivaikščiojimas prasideda Trakų gatvės pradžioje (Trakų g. 2) ir baigiasi Subačiaus ir Šv. Dvasios gatvių sankirtoje. Eidami Pylimo gatve, surasime išlikusias miesto sienos liekanas, kalbėsime apie sienos statybą ir jos reikšmę miesto gyvenimui. Sužinosime, kur buvo iki mūsų dienų neišlikę sienos vartai ir kaip jie atrodė, pasigėrėsime vieninteliais išlikusiais Aušros Vartais, restauruota jų sienų tapyba bei čia esančiu šventu paveikslu.
Miesto gynybinė siena, statyta 1503–1522 metais, skirta apsaugoti miestą nuo gresiančių totorių antpuolių. Ji buvo 3,2 km ilgio, apie 6 m aukščio. Sienoje buvo įrengti devyneri vartai, kuriuos saugojo net 24 ginkluoti sargybiniai. Nakčiai vartai buvo užrakinami, kad į miestą slapčia nepatektų plėšikai ir valkatos. Miesto uždarymas ne tik saugojo nuo priešų, bet ir padėjo kontroliuoti muitų mokesčių rinkimą iš atvykstančių svetimšalių pirklių.
Caro valdžios įsakymu beveik visa gynybinė siena buvo nugriauta XIX a. pradžioje. Beliko tik Aušros Vartai, palikti dėl juose esančio stebuklingo Dievo Motinos paveikslo. Išliko tik tos sienos dalys, kurios supo vienuolynų teritorijas, arba tarnavo kaip namo sienos. Kaip atrodė Subačiaus vartai galima pamatyti Subačiaus gatvėje stovinčiame informaciniame stende. Sienos atkarpos yra išlikę Pylimo, Bazilijonų, Šv. Dvasios gatvėse. Rūdininkų g. kiemelyje atkurtas sienos fragmentas su medine galerija, nedidelė sienos atkarpa atkurta ir L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje šalia Katedros aikštės. Ateityje numatoma atkurti daugiau gynybinės sienos fragmentų, sutvarkyti jų aplinką, įrengti apšvietimą ir informacinius stendus.

VILNIAUS AMATININKAI
Pažintinis pasivaikščiojimas po amatininkų galerijas organizuojamas tik iš anksto susitarus. Mokomieji praktiniai užsiėmimai galerijose-dirbtuvėse yra mokami, kainos priklauso nuo naudojamų medžiagų.
Viduramžiais Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, klestėjo amatai. 1495 m. Vilniuje susikūrė pirmieji auksakalių ir siuvėjų amatų cechai, truputį vėliau – barzdaskučių, kalvių, batsiuvių, audėjų cechai. XVII–XVIII a. mieste buvo žinomos net 122 amatų rūšys: puodžiaus, stikliaus, staliaus, odminio, knygrišio, mėsininko, druskio, duonkepio, aludario, virėjo, kubiliaus, ginklakalio, liejiko, muiladario, adatininko, peilininko, siuvinėtojo, skrybėlininko, vežiko, upeivio ir kiti. Apie populiarius amatus liudija išlikę Stiklių, Mėsinių, Raugyklos, Odminių gatvių pavadinimai.
2002 m. Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo įgyvendinti „Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programą“, kurios tikslas – atgaivinti tradicinius miesto amatus. Šiuo metu senamiestyje pagal šią programą veikia 16 amatų galerijų-dirbtuvių. Šios galerijos rekonstruoja ir demonstruoja amatų gamybos technologijas, rengia parodas ir mokymus. Vilniaus amatininkai dalyvauja tradicinėse miesto amatų šventėse, kurių metu po atviru dangumi ne tik pristato savo amatus, prekiauja puikiais rankų darbo gaminiais, bet ir kviečiasi į šventes savo amato atstovus iš kaimyninių miestų ir šalių. Kaziuko (kovo 4 d.) ir Šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 21 d.) mugių metu amatininkai nuo 2007 m. atkūrė įspūdingą tradicinę dalyvių eiseną su šventine apranga ir vėliavomis.

ŽYMIAUSI VILNIAUS ŽMONĖS
Aplankysime žymiems vilniečiams pastatytus paminklus ir pakalbėsime apie tų žmonių indėlį į miesto kultūrą, mokslą ar politiką. Pasivaikščiojimo pradžia prie Gedimino, o pabaiga prie Barboros Radvilaitės paminklo Vokiečių gatvėje. Siūlome šį pasivaikščiojimą sujungti su ekskursija į A.Mickevičiaus muziejų, Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų arba M.K.Čiurlionio namus.
Vilnius buvo ir yra tolerantiškas bei svetingas visiems jame gyvenantiems žmonėms. 1323 m. Gediminas laiškuose Vakarų Europos miestams kvietė atvykti į Vilnių pirklius, amatininkus, žemdirbius ir vienuolius, žadėdamas įsikūrimo proga suteikti žemės ir kitų lengvatų. Nuo seno Vilniuje gyveno įvairių tautų žmonės: rusėnai (baltarusiai ir ukrainiečiai), lenkai, žydai, čekai, vokiečiai, italai, totoriai, karaimai, armėnai. Vilniaus senamiestyje yra Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų gatvės.
Žymiems Vilniaus menininkams ir visuomenės veikėjams pastatyti paminklai ir atminimo lentos: rusėnų spaustuvininkui Pranciškui Skorynai, architektui Laurynui Gucevičiui, žydų mąstytojui Gaonui Elijahu, lenkų poetams Adomui Mickevičiui, Julijui Slovackiui, ukrainiečių poetui ir dailininkui Tarasui Ševčenkai, kompozitoriui Stanislovui Moniuškai, visuomenės veikėjui Juzefui Montvilai, smuikininkui Jašai Heifecui, poetei Salomėjai Nėriai, filosofui Levui Karsavinui. Senamiestyje yra gatvės, pavadintos Jono Basanavičiaus, Žygimanto Liauksmino, Konstantino Sirvydo, Kosto Kalinausko, Tado Vrublevskio vardais, Simono Daukanto aikštė, Adomo Mickevičiaus muziejus, M. K. Čiurlionio namai, Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

VILNIAUS ARCHITEKTŪROS STILIAI
Pasivaikščiojimą pradėsime Stiklių g. 4, kiemelyje, eisime per Rotušės aikštę, Aušros Vartų, Šv. Dvasios gatvėmis ir baigsime apžvalgos aikštelėje Subačiaus g. šalia Bastėjos. Kalbėsime apie skirtingus architektūros stilius, jų ištakas ir raidą, sužinosime, kaip atskirti vieną stilių nuo kito. Apžiūrėsime gotikinius pastatus Stiklių ir Aušros Vartų gatvėse, renesansinius Rotušės aikštės namus ir klasicistinę Rotušę, išgirsime pasakojimus apie barokines Šv. Kazimiero, Šv.Teresės bažnyčias, unitų Bazilijonų bažnyčią, Šv. Dvasios cerkvę, eisime romantiška gatvele palei restauruotą gynybinę sieną. Siūlome šį pasivaikščiojimą sujungti su ekskursija po Vilniaus universiteto kiemelius.
Vilniaus senamiestyje galime pamatyti visų Lietuvos architektūros stilių pastatų: gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo, istorizmo, moderno. Pirmieji mūriniai statiniai Vilniuje pradėti statyti ankstyvaisiais viduramžiais XIII a. pabaigoje. Ankstyvieji gynybiniai statiniai, pastatų pamatai ir rūsiai buvo mūryti iš lauko riedulių ir plytų.
Gotika – pirmasis architektūros stilius, atkeliavęs XIV a. viduryje drauge su svetimšaliais meistrais ir amatininkais iš vokiškųjų Hanzos pirklių sąjungos miestų. Gotikinius pastatus galima atskirti iš raudonų netinkuotų plytų sienų, puoštų profilinių plytų ornamentais, baltai tinkuotomis nišomis, dekoratyvinėmis juostomis. Vėlyvoji gotika praminta „liepsnojančia“ dėl įspūdingo architektūros išraiškingumo, išgautos ypatingos plytų bei čerpių spalvos.
XVI a. renesanso metu Vilniuje kūrė Italijos architektai ir menininkai, pakviesti Lietuvos valdovų Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto. Renesansiniams pastatams būdingos atviros arkinės galerijos, atikai, pilkai ir baltai tinkuotos sienos, sgrafito ornamentai. Itališkojo baroko stilių iš Romos atvežė jėzuitų vienuoliai, atvykę į Vilnių stiprinti katalikybės. Puikius italų menininkus rūmų dekoruoti kvietėsi ir turtingieji Lietuvos didikai. Pagal to laikmečio madą buvo atstatomos senos ir statomos naujos nepaprastai puošnios bažnyčios, kurias atskirsime iš grakščių bokštų, kupolų, banguotų ir laužytų karnizų, lipdiniais puoštų langų ir durų.
Daugelis senamiesčio namų XVIII a. pabaigoje ir XIX a. perstatyti klasicizmo stiliumi, kuris tuomet klestėjo visoje Europoje ir Rusijos imperijoje. Klasicizmui būdingos griežtos tiesios langų ir durų formos. Išraiškingiausias pastatų elementas – portikas (prieangis) su kolonomis ir trikampiu frontonu virš jo.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo populiarus istorizmo stilius (eklektika), tai yra įvairių istorinių stilių detalių naudojimas. Tuo metu Vilniuje dirbo daug atvykusių Peterburge mokslus baigusių architektų. XX a. pradžioje Vilnių papuošė moderno stiliaus pastatai: bankai, prekybiniai centrai ir gyvenamieji namai. Vilniaus modernas yra santūrus, ne toks puošnus formų gausa. Per antrąjį pasaulinį karą nemažai senamiesčio pastatų buvo sugriauta. Jų vietose įrengti skverai arba pastatyta keletas šiuolaikinės architektūros (modernizmo stiliaus) pastatų. Stilių įvairovė sudaro nepakartojamą senamiesčio žavesį.


Daugiau apie Vilniaus architektūros stilius