Subačiaus vartai

Vilniaus gynybinės sienos Subačiaus vartai yra XVI – XVIII a. miesto fortifikacijų svarbi sudėtinė dalis. Architektūros požiūriu tai vienas įdomiausių to laikotarpio pastatų, išvaizda žymiai besiskiriantis nuo kitų miesto sienos vartų. Jie statyti ant gilios šaltiniuotos raguvos, atstojusios gynybinį griovį, krašto. Pirmą kartą paminėti 1528 m., bet išmūryti kiek anksčiau (sprendžiant pagal architektūrinių tyrimų rezultatus, kartu su miesto siena, t.y. tarp 1503 – 1522 m.). Keistoko vartų pavadinimo kilmė neaiški. Dažniausiai kartojama legenda, kad pavadinimas kilęs nuo rusiško žodžio „šuo” (sobaka), esą vartuose gyvenusio miesto budelio parankiniai privalėjo gaudyti valkataujančius šunis. Tačiau budelis ten apsigyveno vėlai (vartuose buvęs jo butas pirmą kartą paminėtas tik 1669 metais). Todėl labiau tikėtina versija, kad pavadinimas yra nuo greta buvusios valdos savininko pavardės.

Pro vartus ėjo strateginis kelias į Vitebską, Polocką, Smolenską, Maskvą. Miesto fortifikacijų statybos metu, bei vėliau Lietuvos didžiosios kunigaikštystės santykiai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste buvo įtempti. Karinio konflikto su Maskva atveju puolimo reikėjo tikėtis iš rytų ir pietryčių (XVII a. viduryje taip ir įvyko); todėl šios miesto dalies stiprinimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Į šiaurę nuo vartų buvo papildomas įtvirtinimas – Subačiaus artilerijos bokštas. XVII a. viduryje jis buvo rekonstruotas, aplink įrengiant bastėją su dviem aukštais išdėstytais artilerijos pabūklais; pastarųjų čia galėjo būti apie 24. Vartai buvo išsikišę, todėl gerai tiko tiek frontaliniam, tiek flanginiam užpuolikų apšaudymui. Sprendžiant pagal 1785 m. P.Smuglevičiaus piešinius ir archeologinių tyrimų duomenis, vartų pastatas buvo masyvus, keturkampio plano, su dvišlaičiu stogu ir apvaliais kampiniais bokštais, mažiausiai trijų aukštų. Antrajame aukšte buvo įrengtos apvalios šaudymo angos patrankoms. Skirtingai nuo kitų miesto sienos vartų, po įvairių rekonstrukcijų ginkluotų tik artilerija, Subačiaus vartų viršutinėje dalyje iki pat jų nugriovimo išliko dvi eilės tankiai išdėstytų vertikalių šaudymo angų rankiniams paraku užtaisomiems ginklams, vadinamiesiems hakenbiuksams. Papildoma ginkluotė žymiai sustiprino gynėjų ugnies galią. Išsišovusi trečiojo aukšto apatinė šaudymo angų eilė mokslinėje ir populiarioje literatūroje dažnai vadinama mašikulomis, t.y. viduramžių pilims būdingomis “kabančiomis” angomis, taip pat skirtomis mėtyti į užpuolikus sunkius daiktus ar lieti verdantį skystį (įkaitintą dervą, vandenį ir pan.). Naujausių tyrimų duomenimis, šios angos buvo išsikišusios vos 15 cm, todėl mėtymui ar skysčių pylimui netiko. Veikiausiai vartų statytojai jas akcentavo kaip dekoratyvinį elementą, savotišką karnizą. Apatinė pastato dalis buvo kukliai papuošta karnizu, dviem stačiakampėmis nišomis ir abipus pravažiavimo su cilindriniu skliautu išdėstytomis lizenomis.

1799 m. carinei administracijai nusprendus nugriauti Vilniaus miesto gynybinę sieną ir vartų bokštus, įsakyta šiuos darbus pradėti nuo Subačiaus vartų. Kažkodėl nurodymas iš pradžių nebuvo vykdomas; vartus pradėta griauti tik 1801 m. Kitų metų rugsėjo mėnesį oficialiai konstatuota, kad Subačiaus vartai visiškai išardyti. Iš jų gauta 48000 sveikų plytų, kurių dalis parduota, o likusios panaudotos naujoms statyboms. Atliekant archeologinius tyrinėjimus nustatyta, kad griovėjai paliko neišardytą tik vartų šiaurės rytų kampo apačią su dalimi bokšto pamatų, bei nedidelius likusios vartų dalies pamatų fragmentus. Be šių likučių, dabar yra matoma vartų pietinės sienos dalis su viena šaudymo anga ir lizdu rąstui, kuriuo jie būdavo užremiami nakčiai.