Vilniaus Didžioji sinagoga

Vilniaus Didžioji Sinagoga Vilniaus Didžioji Sinagoga – svarbiausias Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis centras nuo XVI a. pabaigos iki XX a. penktojo dešimtmečio.
Vilniaus mieste pagal kai kurių istorikų prielaidas jau XIV a. pradžioje galėjo gyventi pirmieji žydų bendruomenės nariai, tačiau rimtų įrodymų apie egzistavusią bendruomenę žinių nėra. Galima manyti, jog žydų bendruomenė Vilniuje galėjo būti jau XV amžiuje, nes minimos pirmosios žydų kapinės už Neries, Šnipiškėse. Istorikai pirmųjų bendruomenių susikūrimą sieja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimu (XIV a. pabaigoje jau minimos Bresto, Gardino ir Trakų žydų bendruomenės). Apie to laikmečio maldos namų buvimą Lietuvos Jeruzalėje taip pat nėra žinoma. Jau XVI a. minima sinagoga Trakuose.

Tik nuo 1573 m. žydų bendruomenė Vilniuje galėjo turėti savo maldos namus, nes tais metais Varšuvos konfederacija sulygino kitatikių teises su katalikais. Iki tol žydams buvo uždrausta turėti savo maldos namus. Vilniaus žydų bendruomenė kunigaikščio Sluckio sklype, kuris buvo netoli Vokiečių gatvės, pradėjo statyti pirmuosius medinius maldos namus arba sinagogą. Tai buvo didelis įvykis Vilniaus žydų gyvenime. Pagal vyravusią tradiciją maldos namai buvo vienas iš svarbiausiu ir reikšmingiausiu dvasiniu, kultūriniu ir mokslo židiniu. Nėra žinių kaip atrodė pirmoji Vilniaus sinagoga. Sinagogos dydis priklausė nuo bendruomenės narių ir namų skaičiaus. Be to, žydų maldos namams buvo taikomi įvairūs apribojimai. Sinagoga negalėjo būti aukštesnė už kitų krikščionių bažnyčias ir vienuolynus, ir turėjo būti pakankamai toli nuo kitų bažnyčių. Be to, ji negalėjo turėti varpinės arba bokšto.
Per pagromus, kuriuos įvykdė Vilniaus miestiečiai 1592, 1606 ir 1635 metais, sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta.
Kitas labai svarbus Vilniaus žydų bendruomenės gyvenime įvykis buvo karaliaus Zigmanto Vazos 1593 metų privilegija. Karalius suteikė jiems palankias salygas įsikurti Vilniaus mieste, t.y. leido prekiauti, pirkti namus, turėti savo kapines, pirtis ir sinagogą. O, Vladislovas IV Vaza savo 1633 m. privilegija leido įkurti žydų kvartalą Vilniaus mieste. Savo privilegijoje karalius taip pat leido šiame kvartale pastatyti mūrinę sinagogą, tačiau laikantis visų apribojimų, kurie galiojo Abiejų Tautų respublikoje. Šiame kvartale (tarp trijų gatvių: Šv. Mykolo, Skerdyklos ir Žydų) žydai privalėjo įsikurti per 15 metų. Kaip medinės sinagogos, taip ir mūrinės tiksli pastatymo data nėra žinoma. Tačiau yra aišku, jog mūrinė sinagoga pagal paskutinės privilegijos datą turėjo būti pastatyta po 1633 metų. Deja nėra žinomas nei architektas, nei statytojas, nei fundatoriai.
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo 25 m ilgio, 22,3 m – pločio ir 12,1 m aukščio. Taigi beveik kvadrato formos. Dar 2 metrus buvo įleista į žemę. Šie žydų maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų respublikoje pastatytas sinagogas. Kai kurie autoriai teigia, kad į ją tilpdavo keli tūkstančiai žmonių. Ją įrengė pagal visus tuometinius ritualinius reikalavimus arba tradiciją. Manoma, kad mūrinė sinagoga buvo renesanso architektūros stiliaus, nes laikmečio tradicijos taip pat turėjo didelę įtaką. Be to XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mūrinių žydų maldos namų buvo pastatyta visuose didesniuose miestuose. Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus didžiąją sinagogą siaubė 1655 – 1661 metais Vilnių okupavę rusai ir 1748 bei 1749 metų gaisrai. Tačiau, nepaisant stichinių nelaimių ir kitų nepalankių veiksnių, šioje šventovėje išliko dauguma meno kūrinių ir brangenybių, kurias buvo paukoję turtingesni bendruomenės nariai. Pirmojo pasaulinio karo metu nemaža dalis daiktų iš sinagogos buvo išvežta į Rusiją. Per 1794 m. sukilimą, nors ir nebuvo smarkiai apgriauta, tačiau po sukilimo buvo atnaujinta ir įgijo to metu vyravusio klasicistinio stiliaus elementų.
Sinagoga buvo įrengta pagal visas tokiems maldos namams būdingas tradicijas: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Toros saugojimo ir jos skaitymo vietų parinkimas ir pan. Tikintieji privalėjo išsipirkti vietas šioje šventovėje.
Pagal inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą 1893 m. projektą įvyko dalinis Vilniaus sinagogos perstatymas arba, kitaip sakant, pritaikymas naujoms sąlygoms. Šiaurės vakarų pusėje, moterų galerijoje buvo iškirstos angos, padarytas naujas įėjimas, padidintos kai kurios patalpos. Taip sutvarkyta sinagoga išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Karo metu buvo gana smarkiai apgriauta: išliko tik sienos ir kai kurie interjero elementai. Tokios būsenos šventovę buvo įmanoma nesunkiai atstatyti. Tačiau sovietinė valdžia pagal naująjį generalinį 1953 m.Vilniaus planą, Didžiąją Vilniaus sinagogą 1955 –1957 m. visiškai sunaikino. Įvertinant Vilniaus Didžiosios sinagogos reikšmę tiek Vilniaus miestui, tiek Lietuvos žydams, reikėtų pasakyti, kad čia vyko pagrindinis žydų dvasinis gyvenimas. Sinagoga tapo vienu iš svarbiausių žydų kvartalo, ne tik architektūrinių, bet dvasiniu ir kultūriniu centru.