Pranciškonų (Švč. Mergelės Marijos) bažnyčios varpinė
XV a. statyta Pranciškonų bažnyčios varpinė buvo unikalaus gotikinių kulto pastatų ansamblio Švč. Mergelės Marijos (pranciškonų) bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno - sudėtinė dalis. Šis architektūros ir urbanistikos požiūriu itin vertingas keturių aukštų (sprendžiant pagal piliastrų išsidėstymą) pastatas keturšlaičiu čerpių stogu vizualiai užbaigė aklagatvį, iš tiesų besitęsiantį dar keliasdešimt metrų ir atsiremiantį į dabartinių Trakų ir Pranciškonų gatvių sankirtoje buvusį namą, nugriautą XIX a. pabaigoje. Aukščiu ir tūriu varpinės smailė dominavo aplinkinių, iš pradžių vienaaukščių medinių, vėliau - daugiausia dviaukščių mūrinių pastatų atžvilgiu. Griežtam raudonų plytų fasadui būdingas turtingas dekoras ir savita kompozicija. Plokščioje pirmojo aukšto sienoje buvo praėjimas su cilindriniu skliautu. Antrąjį aukštą puošė langas su smaila arka ir gotikinį susikertančių lankų ornamentą primenančiais rėmais. Virš lango buvo tinklinio ornamento juosta, pabrėžta baltu tinku. Trečio aukšto sienos apačia dekoruota trimis stilizuotomis keturių spindulių žvaigždėmis apskritimuose. Virš jų patalpinta fasado dominantė negili pusapskritė niša su dviem asimetriškomis arkinėmis angomis, apimenti didesnė dalį trečio ir ketvirto aukšto sienos. Niša, kaip ir žvaigždžių ornamento fonas, tinkuota. Pastogėje buvo karnizas ir platus frizas su dviem apvaliomis angomis. Kampiniai piliastrai veikiausiai buvo statytojų sumanyti tiek kaip pastato konstrukciją sustiprinantys elementai, tiek kaip papildomos puošybos detalės, suteikiančios masyviam pastatui grakštumo.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio
įsteigto Mažųjų brolių (minoritų, pranciškonų) ordino vienuoliai XIII a. pabaigoje
XIV a. pirmoje pusėje buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sekretoriai ir
patarėjai. Manoma, kad 1323 m. didžiojo kunigaikščio Gedimino laišką, kuriame
pirmą kartą paminėtas Vilnius, rašė pranciškonas. Dokumentuose minima tuo
metu Vilniuje buvusi pranciškonų bažnyčia bei vienuolių būstinė (lot. hospitium).
Ordinas energingai padėjo Jogailai, 1387 m. krikštijant Lietuvą.
Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas Smėlynėje įsteigti
1386 1387 m.; jų statyba baigta XV a. Pastatų kompleksui parinkta vieta
smėlėtoje aukštumoje prie Vingrių pelkės rytinio pakraščio. Į pietus, vakarus
bei šiaurę nuo bažnyčios buvo kapinės. Todėl varpinei, statytai vienu metu
su rytiniu vienuolyno korpusu, parinkta neįprasta vieta greta bažnyčios apsidės,
Aklajame (Pranciškonų) skersgatvyje. Šis, kaip minėta, tęsėsi iki pranciškonams
priklausiusio namo, stovėjusio šalia dabartinės Trakų gatvės. Todėl varpinės
statytojai sugalvojo originalų sprendimą, pirmame jos aukšte įrengdami skliautuotą
praėjimą su vartais.
Nuslopinus 1863 m. sukilimą, carinė administracija pradėjo agresyvią rusifikavimo
kampaniją. 1864 m. Vilniaus generalgubernatoriaus M.Muravjovo Koriko įsaku
Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas uždaryti. 1872
1876 m. bažnyčia perdaryta į Valstybinių įstaigų archyvų saugyklą; šventoriuje
įsikūrė akmenskaldžių dirbtuvės. Varpinė 1873 m. nugriauta. Archeologinių
tyrimų metu nustatyta, kad tuomet išardytos ne tik jos sienos, bet ir pamatai;
tik ties varpinės kampais likę du beformiai mūro luistai. Telikusi žymė vienuolyno
rytiniame fasade, prie kurio kažkada glaudėsi varpinės kampas. Pastato išvaizda
žinoma pagal fotonuotrauką, darytą prieš pat nugriovimą, bei pagal keletą
piešinių.
