Vilniaus
Didžioji Sinagoga Vilniaus Didžioji Sinagoga svarbiausias Lietuvos žydų
dvasinis ir kultūrinis centras nuo XVI a. pabaigos iki XX a. penktojo dešimtmečio.
Vilniaus mieste pagal kai kurių istorikų prielaidas jau XIV a. pradžioje galėjo
gyventi pirmieji žydų bendruomenės nariai, tačiau rimtų įrodymų apie egzistavusią
bendruomenę žinių nėra. Galima manyti, jog žydų bendruomenė Vilniuje galėjo
būti jau XV amžiuje, nes minimos pirmosios žydų kapinės už Neries, Šnipiškėse.
Istorikai pirmųjų bendruomenių susikūrimą sieja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
susiformavimu (XIV pabaigoje jau minimos Bresto, Gardino ir Trakų žydų bendruomenės).
Apie to laikmečio maldos namų buvimą Lietuvos Jeruzalėje taip pat nėra žinoma.
Jau XVI a. minima sinagoga Trakuose.
Tik nuo 1573 m. žydų bendruomenė
Vilniuje galėjo turėti savo maldos namus, nes tais metais Varšuvos konfederacija
sulygino kitatikių teises su katalikais. Iki tol žydams buvo uždrausta turėti
savo maldos namus. Vilniaus žydų bendruomenė kunigaikščio Sluckio sklype,
kuris buvo netoli Vokiečių gatvės, pradėjo statyti pirmuosius medinius maldos
namus arba sinagogą. Tai buvo didelis įvykis Vilniaus žydų gyvenime. Pagal
vyravusią tradiciją maldos namai buvo vienas iš svarbiausiu ir reikšmingiausiu
dvasiniu, kultūriniu ir mokslo židiniu. Nėra žinių kaip atrodė pirmoji Vilniaus
sinagoga. Sinagogos dydis priklausė nuo bendruomenės narių ir namų skaičiaus.
Be to, žydų maldos namams buvo taikomi įvairūs apribojimai. Sinagoga negalėjo
būti aukštesnė už kitų krikščionių bažnyčias ir vienuolynus, ir turėjo būti
pakankamai toli nuo kitų bažnyčių. Be to, ji negalėjo turėti varpinės arba
bokšto.
Per pagromus, kuriuos įvykdė Vilniaus miestiečiai 1592, 1606 ir 1635 metais,
sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta.
Kitas labai svarbus Vilniaus žydų bendruomenės gyvenime įvykis buvo karaliaus
Zigmanto Vazos 1593 metų privilegija. Karalius suteikė jiems palankias salygas
įsikurti Vilniaus mieste, t.y. leido prekiauti, pirkti namus, turėti savo
kapines, pirtis ir sinagogą. O, Vladislovas IV Vaza savo 1633 m. privilegija
leido įkurti žydų kvartalą Vilniaus mieste. Savo privilegijoje karalius taip
pat leido šiame kvartale pastatyti mūrinę sinagogą, tačiau laikantis visų
apribojimų, kurie galiojo Abiejų Tautų respublikoje. Šiame kvartale (tarp
trijų gatvių: Šv. Mykolo, Skerdyklos ir Žydų) žydai privalėjo įsikurti per
15 metų. Kaip medinės sinagogos, taip ir mūrinės tiksli pastatymo data nėra
žinoma. Tačiau yra aišku, jog mūrinė sinagoga pagal paskutinės privilegijos
datą turėjo būti pastatyta po 1633 metų. Deja nėra žinomas nei architektas,
nei statytojas, nei fundatoriai.
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo 25 m ilgio, 22,3 m pločio ir 12,1 m aukščio.
Taigi beveik kvadrato formos. Dar 2 metrus buvo įleista į žemę. Šie žydų maldos
namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų respublikoje pastatytas
sinagogas. Kai kurie autoriai teigia, kad į ją tilpdavo keli tūkstančiai žmonių.
Ją įrengė pagal visus tuometinius ritualinius reikalavimus arba tradiciją.
Manoma, kad mūrinė sinagoga buvo renesanso architektūros stiliaus, nes laikmečio
tradicijos taip pat turėjo didelę įtaką. Be to XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos
Didžiojoje Kunigaikštystėje mūrinių žydų maldos namų buvo pastatyta visuose
didesniuose miestuose. Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus didžiąją sinagogą siaubė
1655 - 1661 metais Vilnių okupavę rusai ir 1748 bei 1749 metų gaisrai. Tačiau,
nepaisant stichinių nelaimių ir kitų nepalankių veiksnių, šioje šventovėje
išliko dauguma meno kūrinių ir brangenybių, kurias buvo paukoję turtingesni
bendruomenės nariai. Pirmojo pasaulinio karo metu nemaža dalis daiktų iš sinagogos
buvo išvežta į Rusiją. Per 1794 m. sukilimą, nors ir nebuvo smarkiai apgriauta,
tačiau po sukilimo buvo atnaujinta ir įgijo to metu vyravusio klasicistinio
stiliaus elementų.
Sinagoga buvo įrengta pagal visas tokiems maldos namams būdingas tradicijas:
dalijimas į vyrų ir moterų puses, Toros saugojimo ir jos skaitymo vietų parinkimas
ir pan. Tikintieji privalėjo išsipirkti vietas šioje šventovėje.
Pagal inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą 1893 m. projektą įvyko dalinis
Vilniaus sinagogos perstatymas arba, kitaip sakant, pritaikymas naujoms sąlygoms.
Šiaurės vakarų pusėje, moterų galerijoje buvo iškirstos angos, padarytas naujas
įėjimas, padidintos kai kurios patalpos. Taip sutvarkyta sinagoga išstovėjo
iki Antrojo pasaulinio karo. Karo metu buvo gana smarkiai apgriauta: išliko
tik sienos ir kai kurie interjero elementai. Tokios būsenos šventovę buvo
įmanoma nesunkiai atstatyti. Tačiau sovietinė valdžia pagal naująjį generalinį
1953 m.Vilniaus planą, Didžiąją Vilniaus sinagogą 1955 1957 m. visiškai sunaikino.
Įvertinant Vilniaus Didžiosios sinagogos reikšmę tiek Vilniaus miestui, tiek
Lietuvos žydams, reikėtų pasakyti, kad čia vyko pagrindinis žydų dvasinis
gyvenimas. Sinagoga tapo vienu iš svarbiausių žydų kvartalo, ne tik architektūrinių,
bet dvasiniu ir kultūriniu centru.
